Angies dovana

Vieną die* žmogus, per girę eidams, pamati iš tola ugnį diagant“ ir išgirda lyg ką šnypščiant. O pr'ėjęs atrada angį susirangiusę (į rinkę) tarp ugnies. Į rundą liepsnas žiburiava, išbėgt ne buva vietas. Žmogui bežiurint, kas če busę, prakalba angis vaitodama:' ,„Geldek manę iš liepsnos, aš tau pasigerįsiu. O dovaną duosiu labai naudingą ir tau reikalingą, tik' išneškie manę an' sava pečių iš ugnies.** Paklusęs šoka žmogus per liepsnas į vidurį, o paemes žaltį sava rankoms, giliukingai išneši iš visų vargų. Vos išniašus krimst! ir įkanda žmogų. Tas nusigandęs ir supykęs klasi: ,,Ar tai tava dėdavoni už pagalbą? Dabar manę už tai, ką išnešiau, įgeli, o aš turesiu, pagal tava nuodus, mirt! Kat tai buč' žinojęs, bučiau palikęs tavę ugny* betiakšant, mane, de' butai galė6jūs sudegt!" — ,, Nebijok! nemirsi, atsiliepi žaltys, tai juk yr' mana geroji dovana.'' — „Šauni dovana! tu neliamtasis balamute, rustava žmogus, pilns piktuma, ma"? geriau' butu, tave' nemačius'!" — ,, Nesibijok! nės žinok, no dabar nė' kokie (jokie) nuodai šim' sviete tau n'iškadys! Jei šuo apries pasiutęs, ne bus b6- dos. Jei neprietelius apšers smarkiaseis nuodais, ne mirsi. Ar tai ne gera dovana, kurę tau daviaut Didesnes ne turiu!" Tai pasakius angis pradinga, ne mati, ne* kur, ne“ kai', ale žadėtoji dovana iš tikra pr6ė jo radosi! (Girdėta Galbrasčiuos 1868 m.)