Baltas arklys ir Šarūno vėlė

Neperseniai tai buvo, metų gal dešimt, kai dar gyvas buvo Masališkių ponas Kalinskis, kurį nežinia kas nušovė nakčia per langą.

Piktas buvo ponas, nuolat su žmonėmis bylinėjosi, todel ir nušovė, o kas nušovė, nesurado, nesužinojo.

Taigi išnuomavau pas jį pievelės gabalą Gelovinės ežero gale, tą, kur terp Gelovinės ir Balyno. Užkišau pievą, bet vis tik buvau neramus, kad naktigoninkai neišganytų jos nakčia; todel, kai tik bernai išjoja naktigonėn, nulendu pievon pažiūrėtų, ar nesigano joje arkliai. Vieną gražų vakarą nueinu ir žiūrau: pačiam pievos vidury baltas arklys.

— Palauk, — manau: — pastovėsi tu mano tvarte. Neduosiu, kol neužmokės, kieno arklys.

Selinu krūmais arčiau, kad nepamatytų, jei kas jį gano, ir nepabėgtų. Priėjau visai arti, o priėjęs iššokau iš krūmų ir į arklį.

Arklys stovi galvą pakėlęs ir linguoja, lyg varmų kertamas. Aš, nieko nežiūrėdamas, tuojau jį už karčių.

Kai tik suėmiau arklį už karčių, girdžiu, kažkas sako:

— Kai buvau gyvas, visi manęs bijojo, o dabar, štai, klumpininkas nori man arklį pagrobti.

Pakėliau galvą, dirstelėjau ir kūnas pagaugomis nuėjo: ogi ant arklio sėdi kažkokis dryžas žmogus, o kūnas jo, kaip gyvatės blizga. Ar gal tai toki rūbai jo buvo.

Vieną akimirksnį tik pažvelgiau, o visa atsimenu, lyg dabar matau, tiek man tas įstrigo galvon...

Tai jau, brol, kad kūriau, tai kūriau! Vaiku būdamas taip nebėgiodavau. Atsikvošėjau tik namie; nepastebėjau, nė kur klumpes pamečiau.

Niekados daugiau vakarais nėjau pievon. Kur ten eisi! Dieną vienas bijojau šienauti ir dabar, tiek metų jau praslinko, kai pasitaiko eiti šalia tos pievos, drebu visas, ir man vis rodosi, kad štai štai vėl išvysiu tą šmėklą.

Ne kas kitas ten turėjo būti, tik Šarūnas.

Pap. Motiejus Slaminis iš Subartonių kaimo.