Šarūno motinos prakeiksmas

Sako, tai buvę tada, kai dar Lietuva buvo ir joje pagonys gyvenę. Buvęs tada karalius Šarūnas, kuris panoręs visą pasaulį nugalėti, visas karalystes užkariauti ir visus karalius nužudyti, o tada patsai

vienas visus žmones būtų valdęs. Del tokio savo noro jis nuolat ir nuolat kariavo, ir niekados jo

namie nebuvo.

Jo dvarai, kuriuose jis gimė ir augo, stovėjo ant Balyno kalno, o tuose dvaruose gyveno jo sena motina ir jauna žmona su mažais vaikeliais.

Kaip visuomet būna, susipyko anyta su savo marčia, o supykusi atsisėdo ir parašė savo sūnui laišką, kad jo jauna žmona esanti jam neištikima, kad su kitais bernais uliojanti, jo saldų vyną gerianti, jo širmais arkliais beuliodama važinėjanti...

Ir maža ką galinti parašyti įpykusi moteriškė. Rašė ir prirašė, ką tik sumanyti galėjo. O parašiusi laišką tuojau pasiuntė sūnui, kuris tuo metu kovojo su paskutiniu jau karaliumi.

Gavęs laišką ir nugalėjęs paskutinį karalių, tuojau pasuko su visa savo kariuomene namo ir lėkė, kaip viesulas. Kai prijojo savo dvaro vartus, uždūmė ragan, kad išeitų kas, vartus jam atidarytų.

Išgirdo jo ragą pasiilgusi žmona ir, nieko nežinodama, šoko jį pasitikti. Atkėlė vartus ir bėgo į vyrą, tiesdama į jį rankas.

Jis, nieko nesakydamas, nuo žirgo nenusėsdamas, viena ranka ėmė ją už baltos rankelės, kita ištraukė kalaviją ir, žodžio netaręs, nukirto jai jauną galvelę...

Nusigando visi žmonės, ėmė verkti, gailėtis jaunos karalienės; suvirko ir maži vaikeliai.

Šarūnas, į nieką dabos nekreipdamas, nujojo į savo arklides — ir mato: visi jo žirgai, kaip buvo, riebūs, nupenėti, nusistovėję, toki ir tebėra, tik kojomis žemę kapoja.

Apėjo visą dvarą ir mato, kad viskas tvarkoje. Suprato tada, kad motina sumelavo, kad ne tiesą apie žmoną jam buvo parašiusi, ir ėmė gailiai verkti, savo likimą keikti...

Palaidojo savo nekaltai nudėtą žmoną ant Straujos upės kranto, ant jos kapo supylė didelį kalną, o motiną liepė Gelovinės ežere nuskandinti.

Bet motina skandinama prakeikė savo sūnų, karalių Šarūną, — ir jis pavirto akmenimi. O dvaras jo, kaip buvo motina prakeikusi, nugrimzdo žemėn ir iki šių dienų ten tebėra.

Neturi ramybės nei Šarūnas, motiną ir žmoną nužudęs, nei sena karalienė, jauną marčią pražudžiusi. Todel jie dažnai vaidenasi, dažnai dejuoja ir žmones gasdina.

Tik vienos jaunosios karalienės kapas ramus. Ten niekados nesivaidena ir niekas nepamena, kad būtų pasivaidenę. ..

Papasakojo Jonas Bolys, 68 m., iš Subartonių kaimo, 1905. VI. 18.