Dievas elgeta

Pavargęs keliauninkas Kūčių dieną per mišką skubino namo, — nešė savo šeimynai kepalą duonos. Per visus metus jie maitinosi medžių žievėmis ir šaknimis, o dabar jis neša duonos. .. Beeidamas pamatė jis po medžiu sėdint kažkokį žmogų, sušalusį ir alkaną. Jis nusivilko kailinius, apdengė jais senelį ir atsivedė jį namo. Atėjęs namo, įvedė seniuką į vidų ir pasodino prie krosnies. Tuo metu jo žmona pradėjo ruošti vakarienę.

Atsidarė durys ir įėjo kaimynė, kuri paklausė:

— Ar jūs turite ko valgyti?

— Taip, — atsakė jie, — mes šiandie laimingi! Dievas mums ir mūsų vaikams didelei šventei davė duonos!

— Koks čia seniukas atsirado pas jus? — vėl paklausė kaimynė.

— Aš radau tą vargšą miške. Kas jis toks, nežinau!

— Ar ir jam duosite valgyti? Jums patiems neužteks, o dar norite maitint kažkokius valkatas! Aš turiu visko užtektinai, ir tai jį išvaryčiau! — taip kaimynė pasakė ir, trenkusi iš piktumo duris, išėjo.

Vargšai žmonės susėdo vakarieniauti, pasodino kartu ir vargšą elgetą seniuką. Šeimininkė raiko duoną ir iš eilės visiems dalina. Duona

vis nemažėja. Nustebusi moteriškė pakelia akis į svečią — o jo veidas šviečia nežemišku džiaugsmu.

— Būkite palaiminti, — pasakė jisai, — o laimė ir džiaugsmas tegu lieka tarp jūsų amžinai! Jūs pavalgydinote elgetą, ir Dievas yra tarp jūsų. Ta moteriškė žiauriai bus nubausta už savo šykštumą: ji visam laikui paliks gegutė ir savo gailiu balsu veltui ieškos savo turtų ir vaikų.

Taręs tuos žodžius, senelis, kuris buvo Dievas, pranyko. (Užrašė O. Kulvietytė, pasakė N. Karablikaitė, Ukmergės ap.).