Išsaugota šaltinio rašyba ir tarmė.
Kitą kartą Dievas Senelis vaikštinėjo po pasaulį ir, užėjęs pas vieną ūkininką, paprašė nakvynės. Ūkininkas, nežinodamas, kad tai yra Dievas, Jo nepriėmė. Paskui Dievas užėjo pas kitą ūkininką ir taip pat prašė nakvynės. Tasai Jį priėmė ir davė vakarienės.
Dievas išeidamas tarė:
— Kad tu mane taip maloniai priėmei, tai už dviejų savaičių ateik už kaimo ant kalnelio, ir aš tenai būsiu!
Žmogus taip ir padarė. Nuėjęs rado tą patį Senelį. Senelis tarė:
— Dabar mudu skrisime į dangų!
Nuskrido į dangų. Dievas maloniai ūkininką priėmė ir tarė:
— Dabar tu galėsi pas mane pagyventi!
Žmogui visa tai be galo patiko.
Dievas ką žmogui sakydavo, tai šis visada atvirkščiai darydavo. Kartą Dievas, supykęs ant žmogaus, tarė:
— Aš tave išvarysiu iš dangaus!
Tai taręs, metė žmogų iš tokių aukštybių žemyn. Atsidūręs žemėje, žmogus pasijuto virtęs kalakutu ir eidamas pradėjo iš pykčio bruzduliuoti. (Užrašė A. Kurkytė, Karališkių km., Balninkų vl.).
Šaltinis ir teksto kilmė
- Leidinys
- Mūsų tautosaka. T. 9 (1935), 1935-01-01T00:00:00Z, Nr. 109
- Skaitmeninė kopija
- Internet Archive
- Licencija
- Public Domain Mark 1.0
