Išsaugota šaltinio rašyba ir tarmė.
Seniau lakštutė ir dieną kartu su kitais paukščiais čiulbėdavo. Vieną kartą pradėjo žvirblis puoštis ir girtis, kad jo čirenimas, girdi, toks pat, kaip lakštutės ir kitų gražaus balso paukščių. Lakštutė, išgirdusi, kad žvirblis lyginasi prie jos balso, pradėjo iš jo visaip juoktis:
— Toksai vyras tinka tiktai šunims čirenti! Nieko iš tokio paukščio nėra, tik girtis moka!
Žvirblis apsiverkęs nuskrido pas Dievą ir apskundė lakštutę, kad ji jo čirenimą visaip išjuokia ir neduoda jam čirenti.
Dievas paklausė žvirblio — ir nubaudė lakštutę: jai liepė čiulbėti naktį, o žvirbliui leido čirenti dieną.
Seniau, kai lakštutė dieną čiulbėdavo, jos balselis buvo daug gražesnis, negu dabar. (Užrašė J. Čiudaras, Jokubonyse, Pabiržės vl.).
Šaltinis ir teksto kilmė
- Leidinys
- Mūsų tautosaka. T. 9 (1935), 1935-01-01T00:00:00Z, Nr. 125
- Skaitmeninė kopija
- Internet Archive
- Licencija
- Public Domain Mark 1.0
