Išsaugota šaltinio rašyba ir tarmė.
Seniai, labai seniai, kai dar nebuvo nei upių, nei ežerų, Dievas sumanė palengvinti žmonėms gyvenimą. Sumanė ir vieną dieną suvarė visus žemės paviršiaus gyvulius ir paukščius kasti upių ir ežerų. Visi gyvuliai ir paukščiai jiems paskirtą darbą sutiko dirbti, tiktai vanagas nesutiko. Tada Dievas supyko ant vanago ir tarė jam:
— Tu negersi nei iš upių, nei iš ežerų! Troškulį galėsi nuraminti tiktai lietaus vandeniu nuo uolų ir akmenų!
Bet ant akmenų ir uolų vanduo neilgai tegali būti — greitai išdžiūsta, tad vanagui neužtenka ko gerti. Ir kai tiktai vanduo, lietui
palijus, ant akmenų išdžiūsta, tai vanagas, norėdamas gerti, drasko mažesnius už save paukščius ir geria jų kraują. (Užrašė Al. Kunskas, pasakė St. Kunskas, Naurašilių km., Smilgių vl.).
Šaltinis ir teksto kilmė
- Leidinys
- Mūsų tautosaka. T. 9 (1935), 1935-01-01T00:00:00Z, Nr. 142
- Skaitmeninė kopija
- Internet Archive
- Licencija
- Public Domain Mark 1.0
