Išsaugota šaltinio rašyba ir tarmė.
Seniai, labai seniai, gyveno toks ponas, kuris buvo labai žiaurus: mušdavo ir kitaip kamuodavo žmones. Kartą audringos nakties metu pasibeldė į jo rūmų duris kažkoks Senelis. Kadangi buvo labai vėlu, tai ponas, pasiėmęs savąjį bizūną, nuėjo prie durų ir paklausė:
— Kas ten?
— Aš, ponuli, įleiskite!
Ponas atidarė duris ir, pamatęs Senelį, suriko:
— Ah, tu, valkata, aš tau parodysiu!
Bet Senelis tarė:
— Žmogau, neskriausk žmonių, nes jei tu nors vieną kartą kokį žmogų nuskriausi, tai pavirsi varnu ir būsi 10 metų žmonių akmenimis mėtomas, 0 varnų nepriimamas!
Įsiuto ponas ir primušė užpakalyje jo stovėjusį tarną, bet vos tik jis baigė tarną mušti, kai pats pavirto varnu ir išskrido nakties glūdumon, o žmonės dėkojo Dievui, kad jis juos išgelbėjo. (Užrašė E. Grufas, Ukmergėje).
Šaltinis ir teksto kilmė
- Leidinys
- Mūsų tautosaka. T. 9 (1935), 1935-01-01T00:00:00Z, Nr. 150
- Skaitmeninė kopija
- Internet Archive
- Licencija
- Public Domain Mark 1.0
