Išsaugota šaltinio rašyba ir tarmė.
Vieną kartą Dievas, pasivertęs seneliu, ėjo per pasaulį. Beeidamas pamiške pamatė Jis trobą, užėjo į ją ir paprašė nakvynės.
Ji priėmė, ir kai Jisai, eidamas gultų, ėmė nuo pečių tarbas, tai jose suskambėjo pinigai. Rytą atsikėlęs, Dievas paprašė, kad Ji palydėtų mišku ir parodytų kelią. Šeimininkas sutiko ir, paėmęs pagalį atsiginti nuo vilkų, išėjo palydėti Senelio. Kiek paėjus, užsimojo šeimininkas pagaliu, norėdamas užmušti Senelį, bet Senelis, pakėlęs ranką aukštyn sušuko:
Seneliui taip sušukus žmogus pavirto arkliu.
Tuomet Jis pasiėmė arklį ir veda su savim. Beeidamas pamatė pirklių arklius, baloje įklimpusius, ir pasiūlė savo menku arkliu vežimą ištraukti. Pirkliai nusijuokė, bet leido Jam traukti. Arklys lengvai ištraukė. Pirkliai norėjo arklį nupirkti, bet Senelis nepardavė ir grįžo su arkliu į tuos pačius namus. Grįžęs vėl paprašė nakvynės. Tį priėmė ir su arkliu.
Rytą Senelis apsimetė sergąs ir paprašė pagirdyti arklį. Moteriškė, išėjusi girdyti, pamatė vietoje arklio pririštą savo vyrą. Nustebusi įvedė ji vyrą vidun. Senelis papasakojo, kaip viskas atsitiko ir pridūrė:
— Nereikia būti tokiam gobšiam. (Užrašė J. Končius, pasakė E. Bičkauskaitė, 68 mt. amžiaus, Kėdainiuose).
Šaltinis ir teksto kilmė
- Leidinys
- Mūsų tautosaka. T. 9 (1935), 1935-01-01T00:00:00Z, Nr. 164
- Skaitmeninė kopija
- Internet Archive
- Licencija
- Public Domain Mark 1.0
