Senojo leidinio tekstas
Išsaugota šaltinio rašyba ir tarmė.
Vieną rytą ėjo Dievas ir susitiko paupy ganantis jautį su arkliu. Dievas norėjo išmėginti jų paklusnumą, todel tarė arkliui: — Pernešk mane į aną krantą!
Arklys teisinosi:
— Neturiu laiko, reikia skubėti ėsti, reiks į darbą eiti; negaliu aš tavęs pernešti.
Dievas kreipėsi į jautį ir tarė:
— Tai tu pernešk!
Jautis sutiko ir pernešė Dievą.
— Už tavo paklusnumą aš duodu šitokią dovaną: tu būsi paliuosuotas nuo žemės darbo ir turėsi laiko ėsti ir pasilsėti, — pasakė Dievas, o arkliui šitaip tarė: — Kad tu tingėjai mane pernešti, tai tave įkinkau į žagrę — ir
tu neturėsi laiko ėsti. Taip ir atsitiko: jautis paėdęs ilsisi ir gromuliuoja, o arkliui vis nėra laiko. (Užrašė A. Bagdonas, Miežiškių ap.).
Šaltinis ir teksto kilmė
- Leidinys
- Mūsų tautosaka. T. 9 (1935), 1935-01-01T00:00:00Z, Nr. 165
- Skaitmeninė kopija
- Internet Archive
- Licencija
- Public Domain Mark 1.0
