Išsaugota šaltinio rašyba ir tarmė.
Kitą kartą gyveno vienas ūkininkas, pas kurį sekmadienį atėjo kažink kokie du žmonės ir paprašė nakvynės. Ūkininkas ir sako jiems:
— Eikite ir gulkite ant šiaudų klojime!
Tai buvo pats Dievas su šv. Petru. Nuėjo jie klojiman ir pamatė bekuliančius bernus. Dievas, kuris buvo vyresnio amžiaus, ir sako:
— Ką jūs darote? Ar nežinot, kad šiandie sekmadienis?
— Žinome, žinome, — visi atsakė vienu balsu, — bet čia ne mūsų valia!
— Geriau dabar einame gulti visi, paskiau suspėsite iškulti! — tarė Dievas.
Kūlėjai mielai sutiko, ir nuėjo visi gulti. Ryto metą, kūlėjams besirengiant kulti, užėjo ūkininkas jų pažiūrėti ir, pastebėjęs kūlėjus
KA
tiktai besirengiančius kulti, ėmė juos barti, kodel jie taip ilgai miegojo. Jie atsakė, kad juos prikalbėjęs senesnysis pakeleivis. Tada ūkininkas ėmė mušti Dievą. Dievas tarė Petrui:
— Imk tepalo ir patepk jam galvą!
Kai tik Petras patepė ūkininkui galvą, tuojau ūkininkas pavirto arkliu.
Tada Dievas su Petru nusivedė tą arklį į beturčio žmogaus namą ir jam atidavė, sakydami:
. — Tu tą arklį vartok ir, kiek galėdamas, jį vargink. (Užrašė J. Karosas, pasakė M. Dukštienė, Panemunėlio mst., Rokiškio ap.)
Šaltinis ir teksto kilmė
- Leidinys
- Mūsų tautosaka. T. 9 (1935), 1935-01-01T00:00:00Z, Nr. 174
- Skaitmeninė kopija
- Internet Archive
- Licencija
- Public Domain Mark 1.0
