Išsaugota šaltinio rašyba ir tarmė.
Seniau, kai dar Dievas vaikščiodavo po pasaulį, gyveno turtingas ponas, kuris sekmadieniais versdavo savo darbininkus dirbti ūkio darbus. Vieną sekmadienį pas jį atėjo du seneliai — tai būvo Dievas ir angelas — ir pasiprašė leisti jiems pernakvoti. Ponas nenorėjo jų priimti, bet kai jie ėmė prašyti, kad nors klojiman juos priimtų, tada sutiko. Nuėjo jie į klojimą ir rado tarnus bekuliant. Jų paklausti, kodel šie šventadienį kulia, tarnai atsakė:
— Mums ponas liepia, tad mes ir kuliame!
Išgirdęs ponas, kad pakeleiviai bara jo tarnus, atbėgo su bizūnu ir ėmė vyresnįjį pakeleivį mušti. Šalia jų gulėjo kamanos. Senelis liepė draugui, kad mautų kamanas ponui ant galvos. Vos tik jisai kamanas užmovė, tuojau ponas arkliu pavirto. Jie tą arklį ir atidavė žmonėms. Nuo to laiko atsirado arkliai. (Užrašė A. Mackonis, pasakė K. Mikeškienė, Sudeikių km., Kavarsko vl.).
Šaltinis ir teksto kilmė
- Leidinys
- Mūsų tautosaka. T. 9 (1935), 1935-01-01T00:00:00Z, Nr. 177
- Skaitmeninė kopija
- Internet Archive
- Licencija
- Public Domain Mark 1.0
