Išsaugota šaltinio rašyba ir tarmė.
Kitą kartą šalia kelio stovėjo dvi trobelės, kurių viena buvo labai graži, o kita visai sulūžus. Gražioje gyveno turtingas Žmogus, o sulūžusioje pavargėlis.
Vieną kartą atėjo pas turtingąjį žilas Senelis ir paprašė šeimininką, ar neduotų jam kur nors atsigulti.
Šeimininkas tarė:
— Pas mane nenakvoja tokie pavargėliai, ir tu man nereikalingas! Eik tenai, matai stovi lūšnelė, dangumi dengta! Tenai visi pavargėliai nakvoja, ir tave tenai priims!
Pažvelgė Senelis į šeimininką — ir šeimininkas pavirto arkliu. Senelis pasiėmė arklį ir nuėjo į lūšnelę, kuri buvo dangumi dengta. Įėjo į vidų ir paprašė vietos atsigulti. Šeimininkas sako:
— Gerai!
— Bet aš dar turiu su savim arklį, kurį palikau kieme pririštą!
— Bet aš neturiu ko jam duoti ėsti, — atsakė šeimininkas.
— Pamesk šieno saują, tegu ėda! — tarė Senelis.
Pabuvęs kelias dienas, Senelis tą arklį išeidamas padovanojo šeimininkui. |
Beturtis labai apsidžiaugė, atsivežė iš miško medžių, pasistatė trobą ir gyveno.
Vieną kartą, kai beturtis kinkė kieme arklį, atėjo Senelis ir paprašė vietos kur nors naktį atsigulti, bet šeimininkas atsakė:
— Nėra vietos!
— Aš esu tas pats Senelis, kuris tau dovanojo arklį! — Pasižvelgė Jisai į arklį — ir tasai vėl atvirto žmogum.
Beturtis, likęs be arklio, vėl nuskurdo. (Užrašė O. Zagreckaitė, pasakė K. Zagreckaitė, Žuklių km., Pabaisko vl.).
Šaltinis ir teksto kilmė
- Leidinys
- Mūsų tautosaka. T. 9 (1935), 1935-01-01T00:00:00Z, Nr. 178
- Skaitmeninė kopija
- Internet Archive
- Licencija
- Public Domain Mark 1.0
