Dievas ir ponas

Du seniai užėjo sekmadienį į dvarą ir įsiprašė naktigulto.

— Galėsite klojimo šiauduose pergulėti, — tarė dvarininkas tiems seniams.

Seniai nuėjo į klojimą. Žiūri — baudžiauninkai rugius kulia sėklai.

—- Šiandien sekmadienis, — tarė senesnysis, — kodel jūs kuliate šventą dieną?

— Kaip ponas įsakė, taip ir darom, — atsakė baudžiauninkai. — Mes jokios valios neturim!

—- Paspėsite iškulti, — tarė senesnysis kūlėjams, — truputį pagulėkite ant šiaudų! Aš jus pažadinsiu.

Kūlėjai paklausė senio žodžių ir atsigulė ant šiaudų. Senis, kai tik gaidys sugiedojo, vadinas, kai šventa diena pasibaigė, tuoj juos pakėlė. Pabudę kūlėjai ėmė rengtis kulti. Tik tą valandą atėjo į klojimą ponas, kuris, pastebėjęs darbininkus vos besirengiančius prie kulimo, ėmė labai bartis, net šoko mušti juos bizūnu.

— Ponuli, mes nekalti! — pradėjo teisintis kūlėjai. — Atsigulti mus prikalbėjo šitie seniai! Sako, šventą dieną negalima dirbti!

— Katras jūs prikalbėjo atsigulti? — paklausė dvarininkas.

— Šitas va, senesnysis! — parodė baudžiauninkai.

Dvarininkas puolė su bizūnu mušti senesnįjį senį.

— Petrai, imk kamanas iš krepšio ir mauk ponui ant galvos! — suriko mušamasis.

Ir kai tik jo draugas užmovė kamanas ponui ant galvos, iš pono pasidarė gražus arklys. Tada senesnysis pasiėmė arklį ir nusivedė jį su savim. Kiek paėję, seniai rado pakelėje ūkininką sėjant gerai įdirbtoje dirvoje rugius.

— Padėk, Dieve! — tarė senesnysis. — Geri bus rugiai šitoje dirvoje!

— Aš ir be tavęs žinau, kad bus geri! — atsakė nedėkingas žmogus.

Seniai su arkliu perėjo per kampą dirvos ir nukeliavo toliau. Kiek paėję, jie rado žmogų, kurs dar kartojo pūdimą su vos tik ką gyvu arkliu.

— Padėk Dieve! — tarė senesnysis pakeleivis. — Ar augs rugiai tokiose velėnose?

— Dėkui! Kaip Dievas duos, taip ir busi Su menku gyvulių negaliu tinkamai lauko įdirbti.

— Aš tau duodu šiią arklį! — tarė senesnysis pakeleivis. — Dirbk su juo dieną naktį. Šerk vienais šiaudais, kad neišdvėstų. Tiktai per galvą nemušk. Kitus metus šituo laiku ateisiu jo atsiimti!

Žmogus dirbo su tuo arkliu, kiek galėdamas, ir šėrė vienais šiaudais. Prakiuro ir šonai arkliui, bet lauką žmogus taip gerai įdirbo, kad kitus metus užaugo gražiausi javai. O ano žmogaus, kurs šiurkščiai praciviams atsakė, nicko neužaugo, tik toje vietoje, per kurią praėjo seniai su arkliu, gražūs rugiai buvo.

Metams praėjus, senis atsiėmė iš žmogaus arklį ir jį nuvedė į to dvarininko kopūstų daržą. Ponia įsakė tarnaitei arklį iš daržo išvaryti. Bet arklys nėjo, — graužė kopūstus kaip pririštas. Tada atėjo bernas varyti, bet ir jisai negalėjo išvaryti. Perpykęs bernas paėmė plytgalįi ir drožė arkliui per galvą. Arklys atvirto ponu. Toks sulysęs buvo ponas, vos kaulai laikėsi odoje. Tie seniai buvo Dievas ir šv. Petras. (Užrašė Ai, Milevičiūtė, pasakė V. Milevičienė, Ukmergėje).