Dievas Senelis moko arti

Benų senovėje žmonės nemokėjo gerai arti: išvarę vieną vagą per lauką, jie nešdavo arklą atgal ir vėl ardavo į kitą galą. Taip arti buvo labai sunku ir susigaišdavo daug laiko, kol išardavo nedidelį sklypą.

Vieną kartą arė lauką vargingas žmogus. Keliu ėjo Dievas Senelis, kuris, priėjęs prie Žmogaus, tarė:

— Taip arti yra sunkiau! — ir pamokino arti ir dar pasakė, kad visiems parodytų, kaip reikia arti.

Žmogus padėkojo Seneliui už patarimą, ir šis nuėjo toliau.

Žmogus greitai išarė savo lauką ir parvažiavo namo. Namiškiai ir visi stebėjosi, kad taip greitai išarė. Žmogus pasakė, kad jis mokąs greitai arti.

Tuojau sužinojo apie tai kaimynai ir ėjo pas jį pasiklaustų. Bet tas žmogus niekam nesakė. Jis pasakė, jei kas nori, kad jų laukas būtų greitai išartas, tai tegu jam sumokės kiek pinigų ir su sąlyga, kad niekas nežiūrėtų, kaip jis aria. Visi sutiko ir mokėjo po tiek, kiek jis prašė. Po metų tas žmogus praturtėjo ir pasistatė namus, bet arti niekam nerodė ir pats arti nesiliovė.

Vieną kartą pas tą žmogų užėjo tas pats Senelis ir pažino tą žmogu, kurį buvo pamokęs kaip arti, ir sužinojo, kad jis niekam nerodė,

kaip reikia arti ir dar ėmė pinigus už tai, ką išardavo. Tuomet Senelis ir tarė:

— Žmogau, parodyk, kaip reikia arti visiems, nes kitaip bus blogai!

Žmogus prižadėjo tai padaryti.

Po metų vėl pas tą žmogų atėjo tas pats Senelis. Ir vėl pamatė, kad jis dar niekam nėra parodęs, kaip reikia arti.

Tuomet Senelis paklausė tą žmogų, kodel jis nieko nepamoko arti.

— Aš noriu dirbti, — tarė žmogus.

— Jei tu nori dirbti, tai nusipirk žemės ir dirbk! — tarė Senelis.

— Aš noriu ir kitiems dirbti! — teisinosi žmogus.

— Gerai! — tarė Senelis.

Ir pašaukė kitą žmogų. Senelis jam paaiškino, kaip reikia arti, o tam žmogui tarė:

— Jei tu taip nori labai dirbti, tai būk arkliu ir dirbk!

Ir tas žmogus, taip norėdamas dirbti, pavirto arkliu.

Kitas žmogus suprato, kad tas Senelis yra Dievas, ir tuoj visiems parodė, kaip reikia arti. O ūkininką, virtusį arkliu, jis pasiėmė ir arė juo savo žemę. (Užrašė V. Ragėnas, Ukmergėje).