Išsaugota šaltinio rašyba ir tarmė.
Vieną kartą ėjo žmogus pagal upę ir norėjo pereiti per upę, bet ši buvo labai gili. Beeidamas jis sutiko pievoje besizanantį arklį.
— Arkleli, arkleli, perkelk mane per upę! — ėmė žmogelis prašyti arklį.
— Kad mane paleido tik vienai valandėlei pasiganyti, — atsakė arklys.
Žmogus nuėjo. Ėjo, ėjo ir sutiko pievoje besiganantį jautį.
— Jauteli, jauteli, perkelk mane per upę! —- ėmė žmogelis prašyti jautį.
— Kad mane paleido tik vienai valandėlei. Bet, eikš, pernešiu. — Ir jautis pernešė žmogų per upę.
Tasai žmogus buvo nepaprastas žmogus, bet Dievas. Jis atsilygino arkliui už nepatarnavimą, o jaučiui už patarnavimą. Arklį jis nubaudė. Taigi ir dabar arkliai ėda dieną, ėda naktį — ir niekados nepriėda, o jautis ėda tik valandėlę — ir priėda ligi soties. (Užrašė Į. Čižaitė, pasakė T. Puodžiulienė, 49 mt. amžiaus, Kazimieravos vnk., Taurag-- nų vl.).
Šaltinis ir teksto kilmė
- Leidinys
- Mūsų tautosaka. T. 9 (1935), 1935-01-01T00:00:00Z, Nr. 188
- Skaitmeninė kopija
- Internet Archive
- Licencija
- Public Domain Mark 1.0
