Išsaugota šaltinio rašyba ir tarmė.
Kitą kartą Dievas Senelis, vaikštinėdamas po pasaulį, užėjo pas vieną ūkininką ir paprašė pas jį nakvynės. Ūkininkas, nežinodamas, kad tai yra Dievas, Jo nepriėmė. Paskui Dievas užėjo pas kitą ūkininką ir vėl paprašė nakvynės. Tas Dievą priėmė ir davė vakarienės.
— Kad tu mane taip maloniai priėmei, tai už dviejų savaičių ateik į lauką už kaimo ir tenai mane rasi! — tarė ūkininkui Dievas išeidamas.
Žmogus sutartu laiku nuėjo -— ir rado tą Senelį.
— Tai dabar eisim pas mane! — tarė jam Senelis.
Nuėjo jis tokiu būdu pas Dievą ir buvo maloniai priimtas. Parsivedęs žmogų, Senelis tarė:
— Dabar tu pas mane pasiviešėsi!
Žmogui tenai labai patiko, bet ką Dievas tam žmogui liepdavo, tai žmogus neklausydavo, nes jis manė, kad jau niekas nebegalės jo iš dangaus išvaryti. Taip žmogus kartą labai nusidėjo, ir Dievas jį išvarė, o paleisdamas jį iš aukštybių žemyn, pavertė jį ilgausiu asilu. (Užrašė Z. Baravykaitė, Deltuvoje).
Šaltinis ir teksto kilmė
- Leidinys
- Mūsų tautosaka. T. 9 (1935), 1935-01-01T00:00:00Z, Nr. 190
- Skaitmeninė kopija
- Internet Archive
- Licencija
- Public Domain Mark 1.0
