VĖLĖS
Į sakmių mišką

Kitos būtybės · 1935-01-01T00:00:00Z M. RINKINYS

Senelis ir ugnis

Jurgis Elisonas (surinkėjas) · 2 min. skaitymo · Šaltiniai ir teksto kilmė

SUSIJUSIOS BŪTYBĖS Vėlė

Šios sakmės vaizdinys · DI meninė interpretacija Pažvelgti iš arčiau
Senojo leidinio tekstas

Išsaugota šaltinio rašyba ir tarmė.

Senų senovėje, kai dar Dievas vaikščiojo po žemę, Didįjį Šeštadienį prieš Velykas vienas žmogus pristigo ugnies. Jis ėjo per visą. kaimą ir prašė ugnies, bet niekas jam nedavė.

Parėjo žmogus namo ir sako savo pačiai:

— Niekas neduoda man ugnies! Eik tu, gal tau duos!

Pati išėjo, eina per kaimą ir pamatė — pamiškėje ugnis kurenas. Ji nuėjo ir pamatė seną, seną Senelį, kurį ir paprašė ugnies. Senelis jai davė ugnies ir dar lazdelę. Tą lazdelę Senelis liepė padėti svirnan ir nie-- kam nesakyti.

Parėjo ūkininko pati namo ir viską pasakė vyrui. Vyras labai nudžiugo. Rytojaus dieną jis nuėjo į svirną ir pamatė, kad aruodai pilni grūdų. Iš džiaugsmo pati nubėgo pas kaimyną ir pasigyrė.

Kaimynas, kitų Velykų sulaukęs, irgi taip padarė: užgesino ugnį ir“ nubėgo pamiškėn. Žiūri — Senelis ugnį kurena — ir paprašė jį ugnies..

— Kam tu ieškai ugnies, kad tavo namai pilni ugnies! — tarė jam. Senelis.

Atsigręžė ūkininkas — ir mato, kad jo namai dega. Ėmė jis bėgti, bėgdamas pavirto asilu, o jo visi vaikai ir pati — varnomis.

Tas asilas labai buvo liūdnas ir aštuonerius metus nieko neėdė. Su savo vaikais labai retai susitikdavo. Bet paskui Dievas jo pasigailėjo, liepė angelui nužengti ant žemės ir pasakyti tam asilui, kad per Dievo. Kūno šventę nueitų jis į bažnyčią ir, kai eis kunigas per miestelį su Švenčiausiu, atsistotų prie kryžiaus.

Angelas nuėjo ir paklausė to, kuris nuo Dievo gavo lazdelę:

— Ar nematėt asilo, kuris Dievą norėjo apgaut!

— Jis stovi prie upelio ir nieko nei ėda nei geria, — atsakė angelui..

* Tada angelas nuėjo ir tarė tam asilui:

— Eik prie bažnyčios ir lauk!

Asilas paklausė ir nuėjo. Nors ten buvo padėta šieno, bet jis jo ne-- ėdė, o kai ėjo kunigas pro šalį, tai jis priklaupė. Kai sugrįžo su Švenčiausiu, tai asilas atsistojo ir pradėjo eiti. Parėjo jis ten, kur namai buvo, vėl pavirto žmogum ir susitiko su vaikais ir pačia.

Namai buvo gražūs, o jie gyveno nuo to laiko laimingai. Per Velykas jie visados pasidėdavo ant stalo vandenio ir šieno. (Užrašė V. Čivaitė, pasakė M. Adamonienė, Lintvarų km., Liduokių ap.).

Šaltinis ir teksto kilmė
Leidinys
Mūsų tautosaka. T. 9 (1935), 1935-01-01T00:00:00Z, Nr. 193
Skaitmeninė kopija
Internet Archive
Licencija
Public Domain Mark 1.0