Asilas pas Dievą

Dievas, sutvėręs visus gyvulius, davė kiekvienam vardus ir liepė savų vardų neužmiršti. Kožnas gyvulys įsidėjo gerai galvon savo vardą, tik asilas vis tikrino, kad neužmirštų. Atsikelia jis rytojaus dieną — ir nebežino jau savo vardo. Klausia vieną, klausia kitą — niekas nežino jo vardo. Sumanė jis pas Dievą nueiti ir pasiklausti. Gerai. Nuėjo jis pas Viešpatį Dievą ir drąsiai paklausė. Dievas jam pasakė, bet asilas vėl galvon gerai neįsidėjo ir vėl rytojaus dieną nebežino — užmiršo. Vėl jis nuėjo pas Dievą. Dievas jam pasakė, bet jau supykęs. Lyg tyčia, jis ir tą kartą užmi:šo. Vėl eina pas Viešpatį Dievą, tik dabar nedrąsiai jau klausia. Viešpats Dievas supykęs, kad šoks prie asilo, tuoj kapt jį už ausų ir dabar, sakydamas jo vardą, davai tempti ausis. Kol tris kartus pasakė: „Tu esi asilas, asilas, asilas!“ ištempė jam ausis, ir jos nuo to laiko tapo jam ilgos.

Asilas iš tos baimės nebegirdėjo jau ir savo vardo ir po šiai dienai jo nežino, o ketvirtą kartą bijo eiti Dievą klausti.

Už tas savo kvailybes asilas liko kvaišas, o žmonės, kai tarpusavy susipyksta, sako vienas kitam: „Kvailas esi, kaip asilas!“ (Užrašė P. Kisielis, pasakė J. Žlejis, 60 mt. amžiaus, Užuraisčių km., Pagirių vl.).