Išsaugota šaltinio rašyba ir tarmė.
Kartą vienam jaunikaičiui nusibodo pas tėvus gyventi ir jis išėjo laimės ieškoti. Išeidamas įsidėjo penkius skatikus ir riekę duonos. Ėjo, ėjo jis ir išalkęs atsisėdo valgyti. Tam bevalgant atėjo senas Senelis ir paprašė jį duonos pasistiprinti. Jaunikaitis, nieko nesakydamas, padavė jam gabalėlį duonos. Ir abu pasistiprino. Pavalgė Senelis ir sako:
—- Už tavo gerumą aš noriu tau atsilyginti. Gali prašyti, ko tiktai nori! |
Jaunikaitis pagalvojo, bet nežinojo ko prašyti. Tada Senelis vėl tarė:
— Jei tu nežinai, tai aš pats tau duosiu! — Ir padavė jam dėžutę, sakydamas:
— Ko tik norėsi, to ir turėsi. Tik žiūrėk, neatidaryk jos, nes tuomet nieko neturėsi ir pats pavirsi avinu!
Bet kur tau žmogus iškęs! Paėjus galą kelio jaunikaičiui parūpo pažiūrėti, kas toje dėžutėje padėta. Kai tik jis atidarė ją, tuojau ir pavirto avinu.
Tas Senelis, mat, buvo Dievas. (Užrašė A. Kurkytė, Krūmiškių 'km., Balninkų vl.).
Šaltinis ir teksto kilmė
- Leidinys
- Mūsų tautosaka. T. 9 (1935), 1935-01-01T00:00:00Z, Nr. 199
- Skaitmeninė kopija
- Internet Archive
- Licencija
- Public Domain Mark 1.0
