Išsaugota šaltinio rašyba ir tarmė.
Vėjas, kaip sako sodiečiai, — tai didelis, suaugęs, barzdotas vyras, dabar žilas senelis. Kada Vėjas buvo suaugęs, subrendęs, jis vedė gražią ir grakščią merginą. Po trumpo laiko Vėjas su savo žmona sugyveno tris sūnus. Kada visi sūnūs buvo suaugę ir jau galėjo smarkiai pūsti (buvo numatomas pasaulio galas), pasikvietė Vėjas savo sūnus prie milžino akmens ir tarė:
— Jus visus pagimdžiau aš su savo žmona, kuri buvo taip pat milžinė ir panaši į kitas pasaulyje esančias moteris. Jums mažiems dar esant, ją nelaimė ištiko — prislėgė šitas milžinas akmuo. Išvaduokime ją, atvertę šį akmenį!
Visi Vėjo sūnūs ir jis pats ėmė versti akmenį. Vaikai visi puolė gelbėti savo motinos ir paliko tėvui laikyti milžiną akmenį; tėvas neišturėjo akmens, ir šis krito su didžiausiu trenksmu į savo senąją vietą, tokiu būdu paguldydamas motiną ir visus tris sūnus. Liko tik vienas Vėjas, ir dabar jis turi daug darbuotis: bėga į visas pasaulio šalis ir iš ten pučia.
Kada Vėjas išvaduos savo vaikus iš po milžino akmens (kokiu būdu, nežinoma), tada visi trys sūnūs ir tėvas papūs, sustoję iš visų pasaulio šalių, ir tuomet bus žmonijai paskutinė gyvenimo valanda, nes Vėjas su savo vaikais viską iškels į padanges ir blaškys plačiausiąja pasaulio erdve. (Užrašė A. Činikas, Ramygalos ap.).
Šaltinis ir teksto kilmė
- Leidinys
- Mūsų tautosaka. T. 9 (1935), 1935-01-01T00:00:00Z, Nr. 2
- Skaitmeninė kopija
- Internet Archive
- Licencija
- Public Domain Mark 1.0
