Išsaugota šaltinio rašyba ir tarmė.
Kitą kartą Dievas vaikščiojo po žemę ir beeidamas rado vieną mergaitę gijas tvoroje įsivėrusią beaudžiant. Jisai ją pamokė, kaip reikia austi su staklėmis. Pamokęs nukeliavo toliau.
Bekeliaudamas pamatė Dievas vieną žmogų, kuris, išaręs vagą, paskiau vėl sugrįžta ir aria iš pradžios. Senelis parodė jam, kaip reikia arti. Artojas gražiai padėkojo, ir Senelis nukeliavo toliau.
Grįždamas Jis užėjo pas tą pačią mergaitę. Rado ją beaudžiant ir paklausė:
— Kas tave taip gražiai išmokė austi?
Mergaitė, norėdama pasigirti, pasakė, kad ji pati išmokusi.
Supyko Senelis, kad ji meluoja, ir pavertė ją avele.
Taip pat ir pas artoją užėjęs Dievas paklausė, kas jį išmokė arti. Artojas jam pasakė, kad kadai ėjo šiuo keliu kažin koks Senelis, kuris. ir išmokė jį arti. Senelis palaimino artoją už jo gerumą ir beregint pranyko iš akių. (Užrašė Br. Ūselis, pasakė P. Koliūnas, Ukmergėje).
Šaltinis ir teksto kilmė
- Leidinys
- Mūsų tautosaka. T. 9 (1935), 1935-01-01T00:00:00Z, Nr. 201
- Skaitmeninė kopija
- Internet Archive
- Licencija
- Public Domain Mark 1.0
