Dievas Senelis ir šeima

Senų senovėje po Lietuvą vaikštinėjo Dievas Senelis ir, eidamas iš kaimo į kaimą, iš namų į namus, mokė žmones gero gyvenimo. Žmonės jį priiminėjo kaip savo žmogų: prie stalo sodindavo, gerti ir valgyti duodavo. Kuriuos namus Dievas aplankydavo, tai tuose namuose palikdavo amžiną, gražų gyvenimą. Vieną šaltą rudenio dieną atėjo pas vienus žmones nuskurdęs Senelis ir tarė:

— Tegul bus pagarbintas Viešpats Dievas! Geri žmonės duokit man pavalgyti, nes esu alkanas ir sušalęs!

Tautosaka, 7 97

Iš suolo atsikėlė dar jaunas vyras ir prašė žmoną, kad Seneliui duotų valgyti. Žmona iš pykčio atsisuko į vyrą ir piktu balsu tarė:

— Pats ir tavo vaikai neturi ko valgyti ir dar nori visokias valkatas maitinti! Tegul sau eina toliau! Aš jam nieko neduosiu!

Senelis liūdnai nulenkė galvą ir norėjo išeiti, bet vyras nenorėjo Jo išleisti alkano ir, pasinaudodamas, kad žmona nemato, paėmė nuo lentynos puodynę, pripylė pieno į stiklinę ir, tyliai sakydamas „valgyk“, padavė Seneliu. Bet nesuspėjo Senelis paimti stiklinę, kai žmona šoko, ištraukė vyrui iš rankų stiklinę su pienu ir, piktai keikdama, išvarė Senelį. Paskui Senelį išėjo ir vyras ir parodė Jam kitus. namus, sakydamas, kad tenai jam duos valgyti.

— Esi geras žmogus! — tarė Senelis, — ir nuo šio laiko tu nežinosi, kas yra vargas ir tavo vaikai bus laimingi per visą savo gyvenimą. Iš tos puodynės, iš kurios man norėjai duoti pieno, visuomet gersi ir niekuomet nepritruks, o tavo žmona pavirs į gyvulį, kurs. niekuomet neprisivalgys. Laimingi tie, kurie man ranką paduoda, o prakeikti tie, kurie nusisuka nuo manęs, nes aš esu Dievas! — tarė Senelis ir pranyko.

Tą pačią valandą išsipildė Jo žodžiai: moteris pavirto kiaule, kuri. visą savo amžių ėdė ir niekuomet soti nebuvo, o vyras su vaikais daug metų laimingai gyveno, ir nuo to laiko niekuomet skurdo ir vargo nematė. (Užrašė A. Kulvietytė, Ukmergės m.).