Dievas ir kiškis

Kitą kartą, labai seniai, žmonės ir visi gyvuliai žinojo savo mirtį. Tada Dievas, pasivertęs seneliu, vaikščiojo po žemę. Žiūri — žmogus tvorą beardąs. Dievas jį ir klausia:

— Kam tu ardai tvorą?

— O kam ji man reikalinga? Aš rytoj mirsiu! — atsakė žmogus.

Dievas nuėjo toliau ir užėjo kitą žmogų, kuris savo trobą ardė.

— Kam tu griauni savo trobą? — klausia Dievas.

— Aš šiandieną vakare mirsiu, tai ji man nereikalinga! — atsakė žmogus.

Dievas, bekeliaudamas toliau, pamatė žmogų, kuris kirto žydinčias obeles.

— Kam tu kerti žydinčias obeles? Juk jos atneš tau gerų vaisių! — klausia Dievas.

— O kas tau darbo! Aš poryt numirsiu, tai jos vistiek man jokių vaisių neatneš! — atsakė žmogus.

— Nekirsk obelių! — paliepė Dievas.

Bet Žmogus neklausė. Tuomet Dievas jam ir tarė:

— Už tai, kad tu toks nepaklusnus, tai nuo šios dienos visada kirsi obeles! — Ir tą žmogų Dievas pavertė kiškiu.

Todel kiškiai dabar graužia obeles, o žmogus ir kiti gyvuliai nežino savo mirties. (Užrašė B. Navikas, pasakė J. Navikas, Varkalių km., Pabaisko vl.).