Išsaugota šaltinio rašyba ir tarmė.
Kitą kartą Dievas Senelis ėjo per lauką ir rado žmogų ariant. Tas žmogus negerai arė. Senelis jį pamokino, kaip reikia arti.
Pamokinęs Jis nuėjo toliau. Beeidamas per kaimą pamatė mergaitę, kuri audė tvoroje įsitaisius siūlus. Dievas ir ją pamokino, kaip reikia austi. Beeidamas toliau Jis užėjo pas ūkininką, kuris norėjo statyti namą. Senelis ir jį pamokino, kaip statyti namą.
Po kiek laiko Dievas Senelis ėjo pažiūrėti, ar žmonės paklausė Jo. Priėjo Jis prie gerai ariančio žmogaus ir paklausė:
— Kas tave išmokino taip gerai arti?
— Kitą kartą ėjo Senelis ir išmokino, — atsakė žmogus.
Nuėjo Dievas į kaimą ir rado gerai audžiančią mergaitę.
— Kas tave taip gerai išmokino austi? — klausia Dievas mergaitę.
— Aš pati išmokau, — atsakė mergaitė, ir Senelis už tai, kad ji meluoja, pavertė ją kiaule.
Nučjo Dievas pas ūkininką ir rado dar jo namą nestatytą.
— Kodel namo nestatai? — paklausė jį Dievas.
— Mano žmona nedavė statyti, — atsakė ūkininkas.
Dievas Senelis supyko ir pavertė jo žmoną už neklausymą lape. (Užrašė P. Rakutis, pasakė J. Sarapinas, Paberžės km., Deltuvos vl.).
Šaltinis ir teksto kilmė
- Leidinys
- Mūsų tautosaka. T. 9 (1935), 1935-01-01T00:00:00Z, Nr. 240
- Skaitmeninė kopija
- Internet Archive
- Licencija
- Public Domain Mark 1.0
