Dievas ir artojas

Kitą kartą žmogus sėjo rugius.

Atėjo Dievas, pasivertęs elgeta, ir sako:

— Padėk Dieve!

— Dėkui! — atsakė artojas.

— A, tai rugius sėji? — sako Dievas.

— Taip! — atsakė artojas.

— Čia gera dirva! Jei Dievas padės, gali dideli rugiai išaugti! — ėmė kalbėti Dievas.

— Kad gera dirva, tai ir be Dievo užaugs! — atsakė artojas.

— Nu, pažiūrėsi, ar taip bus, 7 tu sakai, — pasakė Dievas ir nuėjo per dirvą.

Atėjo ruduo. Žiūri artojas, kad rugių kaip ir nėra. Jie tik ten užaugo, kur Dievo pėdos buvo.

Pamatė tai artojas ir, parėjęs namo, sako:

— Jei būčiau žinojęs, tai būčiau tą elgetą po visą lauką už plaukų išvalkiojęs!

Dievas išgirdo tuos artojo žodžius ir tarė:

— Tai tu taip elgtumeis su žmogum! Ė, tai tu būsi šuo!

Ir nuo to laiko tas artojas virto šunimi. (Užrašė St. Sližys, pasakė A. Vaitkevičienė, Traupio m.).