Išsaugota šaltinio rašyba ir tarmė.
Kitą kartą medžiai šnekėdavo, nes juose būdavo Dievas.
Vienas žmogus nuėjo į mišką obelaitės kirsti. Ši ėmė prašyti, kad jos nekirstų. Žmogus sako:
— Aš duonos neturiu!
— Nekirsk manęs, tau bus duonos! — atsakė jam obelaitė.
Parėjęs namo žmogus rado duonos, bet jam to negana. Pasitaręs su pačia, vėl ėmė tą obelaitę kirsti.
— Juk duonos turi, ko tau dar reikia? — klausia jį obelaitė.
— Kad duonos ir turiu, bet ponu noriu būti! — sako jai kirtėjas.
— Eik namo, būsi ponu! -— tarė obelaitė.
Žmogus paponavo ir vėl jam negana. Susitaria jis su pačia vėl eiti obelaitės kirsti. — Ko dar jums reikia? — klausia juos obelaitė.
— Mes norime būti karaliais!
—- Eikit namo ir būsit karaliais! -— atsakė jiems obelaitė.
Žmogus, pabuvęs karalium, vėl nepatenkintas. Ir nuvažiavo jis su Žmona, su sūnum, su daugybe tarnų ir palydovų karietose kirsti tos obelaitės. Karalius su karaliene ir karalaičiu eina kirsti obelaitės.
Obelaitė ir klausia juos:
— Ko jums reikia?
— Noriu, kad aš ir mano pati ir vaikai dievais būtumėm! — tarė karalius.
— Tai geriau jūs būkite šunimis! — prabilo obelaitė.
Tuojau karalius ir karalienė, ir karalaitis pavirto šunimis. Visi ponai ir tarnai ėmė juos gaudyti ir glamonėti. Del to ir dabar ponai šunes myli. (Užrašė M. Rogovaitė, Grybulių km., Troškūnų vl.).
Šaltinis ir teksto kilmė
- Leidinys
- Mūsų tautosaka. T. 9 (1935), 1935-01-01T00:00:00Z, Nr. 279
- Skaitmeninė kopija
- Internet Archive
- Licencija
- Public Domain Mark 1.0
