Senojo leidinio tekstas
Išsaugota šaltinio rašyba ir tarmė.
Sutvėręs visus gyvulius, Dievas norėjo jiems dar ką nors gero padaryti, ir štai visiems davė akis. Padalijo visiems akis, o vienos mažos akelės liko nepaimtos. Dabar Dievas ieško kieno tos akys, kad niekas jų neatsišaukia. Taip Dievui beieškant, iš pasuolio išlindo vėžys ir sako:
— Dieve, dar aš esu aklas! Dar man nedavei akių!
— Vėželi, še ir tau akelės!
Pamatęs, kad duodamos akys labai mažos, vėžys pasipriešino ir stačiokiškai atrėžė:
— Man tokių akių nereikia. Įsidėk jas sau į antrą galą!
Dievas iš tokio vėžio pasipriešinimo tiktai nusijuokė ir įspaudė jam akis į uodegą. Nuo to laiko vėžys atbulas ir vaikščioja. (Užrašė P. Valentinavičiūtė, Vaišvilčių km., Naujamiesčio vl.).
Šaltinis ir teksto kilmė
- Leidinys
- Mūsų tautosaka. T. 9 (1935), 1935-01-01T00:00:00Z, Nr. 28
- Skaitmeninė kopija
- Internet Archive
- Licencija
- Public Domain Mark 1.0
