Išsaugota šaltinio rašyba ir tarmė.
Senų senovėje javų varpos buvo ligi pat žemės. Žmonės nebeturėjo kur grūdų dėti. Tada jie pradėjo rūgoti ant Dievo. Dievas, sužinojęs, kad žmonėms perdaug grūdų, atėjo į rugių lauką, paėmė varpą už apačios ir braukia grūdus. Braukdamas, klausia žmonių:
— Ar dar braukti?
Žmonės Jam nieko neatsakė.
Dievas gal būtų nubraukęs visą varpą, tik staiga kur buvęs, kur nebuvęs — šust šunytis. Apžiojo jis likusį varpos galą ir sako:
— Dieve, palik nors mano dalį!
Dievas paklausė šunelio ir daugiau grūdų nebebraukė.
Nuo to laiko varpa pradėjo augti tokio didumo, kiek tuomet šunelis buvo ją apžiojęs.
Geri ūkininkai, kepdami duoną, visuomet iškepa šuniui pagrandį. Jie sako, kad visi žmonės šunies dalimi mintą. (Užrašė J. Stonytė, pasakė T. Stonienė, Kuršėnų ap.).
Šaltinis ir teksto kilmė
- Leidinys
- Mūsų tautosaka. T. 9 (1935), 1935-01-01T00:00:00Z, Nr. 281
- Skaitmeninė kopija
- Internet Archive
- Licencija
- Public Domain Mark 1.0
