Dievas ir seneliai

Kartą gyveno senelis ir senutė. Jie buvo labai vargingi, net ir duonos kaip kuomet pritrūkdavo. Reikėdavo tai vienam, tai antram eiti elgetauti. Kartą užėjo pas juos vargingas Senelis. Jie priėmė Senelį priėmė, pavalgydino ir paguldė.

Rytą Senelis atsikėlė ir tarė:

— Prašykite kokio nors vieno daikto!

— Duok mums tiek grūdų, kad kai tik ateičiau prie girnų malti — jos būtų visuomet pilnos ir primaltų tiek miltų, jog mums su seneliu niekuomet nepritrūktų duonos! — ėmė prašyti senelė.

— Gerai! Bus! — tarė Senelis, kuris, mat, buvo Dievas.

Antrą kartą vėl užėjo tas Senelis pas tuos žmones. Šie gražiai jį priėmė pavalgydino ir paguldė.

Rytą Senelis atsikėlė ir klausia:

— Ko norite, to prašykite!

— Padaryk mane ponia, o mano senelį ponu! — ėmė prašyti senelė.

— Gerai! — tarė Dievas. — Taip ir bus.

Trečią kartą vėl užėjo Dievas pas tuos senelius. Šie gražiai, kaip ir pirma, Jį priėmė, pavalgydino ir paguldė.

Atsikėlė Dievas ir sako:

— Ko norite, prašykite ir tą gausite!

— Padaryk mane viso krašto gražiausia karaliene, o mano senį — karalium — ėmė prašyti senelė.

— Gerai, — atsakė svetys, — taip ir bus! — taip pasakė ir išėjo.

Ketvirtą kartą atėjo Dievas, pasivertęs seneliu, pas tuos žmones. Jį vėl gražiai jie priėmė, pavalgydino ir paguldė.

Rytą Senelis atsikėlė ir klausia:

— Ko norite, to prašykite ir gausite!

— Padaryk mane viso pasaulio valdove, o mano senį — valdovu! — ėmė prašyti senelė. — Gerai! Taip ir bus! — atsakė Senelis.

Ir penktą kartą atėjo tas pats Senelis pas tuos žmones. Jie labai gražiai jį priėmė, pavalgydino ir paguldė.

Rytą, kai tik Dievas atsikėlė, tuojau senė pribėgo prie jo ir sako:

— Seneli, padaryk, kad aš būčiau Dievė, o mano senis — Dievas!

Tuomet Dievas supyko ant senės ir tarė:

— Dievas jau yra, bet dar nėra šunų. Tad tu būsi kalė, o tavo senis — šuo. Ir per visą savo gyvenimą jūs šunimis būsite! — Tai taręs, Dievas ir pavertė abu senius pirmąja šunų pora. (Užrašė P. Kurganaitė, Domuntiškių dv., Pabaisko vl.).