Išsaugota šaltinio rašyba ir tarmė.
Senų senovėje po pasaulį vaikščiojo Dievas. Vieną kartą apsitaisė Dievas gerais drabužiais ir išėjo po pasaulį vaikščioti.
Gyveno viename kaime du žmonės. Vienas jų buvo neturtingas, o antras — turtingas.
Užėjo Dievas pas neturtingąjį ir paprašė nakvynės. Tas žmogus buvo geros širdies, kaip turėdamas, Dievą pavalgydino ir davė gerą nakvynę.
Rytojaus dieną atsikėlė pakeleivis ir tarė:
— Už tavo širdį aš tau duosiu daug turto! — taip tarė ir išėjo.
Turtuolis, pamatęs kad jo kaimynas praturtėjo, paklausė jį, kaip tai įvyko. Tasai, būdamas geros širdies žmogus, paėmė ir išpasakojo, kokiu būdu jis praturtėjo. Parėjo turtuolis namo ir liepė savo tarnams išvalyti kiemą, sakydamas, kad pas jį ateis Dievas.
Rytojaus dieną kiemas buvo jau išvalytas ir visi tarnai laukė Viešpaties Dievo ateinant. Bet tuo kartu įėjo į kiemą pavargęs ir sušlapęs Senelis. Mat, kai Dievas išėjo iš varguolio namų, tai pasivertė pavargėliu.
Tuokart turtuolis liepė papiudyti tą Senelį šunimis, sakydamas:
— Vykite tą elgetą! Ko jis čia atėjo! Gal nežino, kad pas mus Dievas ateis!?
Tarnai tuojau papiudė Senelį šunimis, kurie perkando jam šoną. Rytojaus dieną atėjo Dievas ir tarė:
—- Tu šykštus žmogus! Še tau atpildas! — ir pavertė tą žmogų ir jo vaikus šunimis. (Užrašė B. Svirbutavičius, pasakė F. Svirbutavičius, Graužiečių km., Pabaisko vl.).
Šaltinis ir teksto kilmė
- Leidinys
- Mūsų tautosaka. T. 9 (1935), 1935-01-01T00:00:00Z, Nr. 296
- Skaitmeninė kopija
- Internet Archive
- Licencija
- Public Domain Mark 1.0
