Išsaugota šaltinio rašyba ir tarmė.
Kitą kartą medžiai šnekėdavo. Nueis, būdavo, žmogus į girią medžių kirsti, tai medeliai ir ima jį prašyti, kad jis jų pasigailėtų. Ir žmogus, nieko tokiems medeliams nedaręs, eidavo namo.
Taip vienas žmogus nuėjo į mišką obelaitės kirsti. Ši kad ims žmogų prašyti, kad jis nekirstų jos.
— Aš duonos neturiu! — sako žmogus. — Nekirsk manęs — tau bus duonos, — tarė jam obelaitė. Parėjo žmogus namo — ir rado duonos. Bet jam to dar negana.
Jis pasiėmė pačią ir vėl nuėjo' tos obelaitės kirsti. — Juk duonos turi! Ko dar tau reikia? — klausia obelaitė. — Duonos tai turiu, bet aš ponu noriu būti! — aiškina žmogus. — Eik namo ir būsi ponu! — atsakė jam obelaitė. Žmogus paponavo — ir vėl jam negana.
Pasitarė jis su pačia ir vėl eina obelaitės kirsti.
— Ko dar tau reikia? — klausia obelaitė.
— Karalium noriu būti, — sako žmogus.
— Eik namo — ir būsi karalium!
Žmogus pabuvo karalium — ir vėl nepatenkintas. Nuvažiuoja jis su pačia pas tą obelaitę karietoje, su daugybe ponų, tarnų. Karalius su karaliene ir karalaičiais prieina prie obelaitės ir ima ją kirsti.
— Ko dabar nori? — klausia obelaitė.
— Noriu, kad aš ir mano pati ir mano vaikai Dievais būtume, — sako žmogus.
— Geriau jūs būkite šunimis! — tarė obelaitė.
Tuojau karalius, karalienė ir karalaičiai visi pavirto šunimis. Ponai ir tarnai ėmė juos glamonėti. Delto ir dabar ponai šunes myli. (Užrašė O. Navikaitė, Ukmergėje).
Šaltinis ir teksto kilmė
- Leidinys
- Mūsų tautosaka. T. 9 (1935), 1935-01-01T00:00:00Z, Nr. 299
- Skaitmeninė kopija
- Internet Archive
- Licencija
- Public Domain Mark 1.0


