Obelaitė ir karalius

Kitą kartą medžiai šnekėdavo. Nueis, būdavo, žmogus į girią medžių kirsti, tai medeliai ir ima jį prašyti, kad jis jų pasigailėtų. Ir žmogus, nieko tokiems medeliams nedaręs, eidavo namo.

Taip vienas žmogus nuėjo į mišką obelaitės kirsti. Ši kad ims žmogų prašyti, kad jis nekirstų jos.

— Aš duonos neturiu! — sako žmogus. — Nekirsk manęs — tau bus duonos, — tarė jam obelaitė. Parėjo žmogus namo — ir rado duonos. Bet jam to dar negana.

Jis pasiėmė pačią ir vėl nuėjo' tos obelaitės kirsti. — Juk duonos turi! Ko dar tau reikia? — klausia obelaitė. — Duonos tai turiu, bet aš ponu noriu būti! — aiškina žmogus. — Eik namo ir būsi ponu! — atsakė jam obelaitė. Žmogus paponavo — ir vėl jam negana.

Pasitarė jis su pačia ir vėl eina obelaitės kirsti.

— Ko dar tau reikia? — klausia obelaitė.

— Karalium noriu būti, — sako žmogus.

— Eik namo — ir būsi karalium!

Žmogus pabuvo karalium — ir vėl nepatenkintas. Nuvažiuoja jis su pačia pas tą obelaitę karietoje, su daugybe ponų, tarnų. Karalius su karaliene ir karalaičiais prieina prie obelaitės ir ima ją kirsti.

— Ko dabar nori? — klausia obelaitė.

— Noriu, kad aš ir mano pati ir mano vaikai Dievais būtume, — sako žmogus.

— Geriau jūs būkite šunimis! — tarė obelaitė.

Tuojau karalius, karalienė ir karalaičiai visi pavirto šunimis. Ponai ir tarnai ėmė juos glamonėti. Delto ir dabar ponai šunes myli. (Užrašė O. Navikaitė, Ukmergėje).