Senelis ir Dieviškas pakrypimas

Gyveno vienasėdyje neturtingas žmogus, kuris turėjo tris vaikus. Vieną kartą jo pati ėmė jį varyti:

— Eik duonos paieškot! Nebeturime ko valgyti!

Beeidamas susitiko jis Senelį, kuris ir paklausė jį:

— Kur tu eini?

— Duonos ieškot. Neturiu ko valgyt ir ko vaikams duoti, — atsakė žmogus.

— Pareik namo ir atsigulk, kad pati nežinotų, iš kur tu gausi duonos, — tarė jam Senelis.

Rytą atsikėlė tas žmogus ir rado — rugių, kviečių, miežių ir kt. Pasidžiaugė jis su pačia, bet ši ir vėl jį varo pasirūpinti pieno, mėsos.

Žmogelis vėl išėjo ir beeidamas sutiko Senelį. Senelis ir vėl paklausė:

— Kur dabar eini? Juk duonos jau turi. Ko dar tau reikia?

— Pati išvarė. Sako, kas iš tos duonos, jei neturim nei pieno, nei mėsos — paaiškino žmogus.

— Eik namo ir atsigulk! Atsikėlęs rytą rasi, ko nori, — tarė Senelis. Atsikėlė rytą žmogus ir rado daugybę visokių gyvulių. Bet pati ir vėl jį varo:

— Viso turim ir duonos ir mėsos! Dabar aš noriu, kad tu būtum Dievas, o aš Dievienė, o mūsų vaikai Dieviukai!

Jis vėl išėjo pačios norų pildyti — ir susitiko Senelį. Senelis vėl jį paklausė:

— Ko gi dabar tau reikia? Juk visko turi!

— Mano pati nori, kad aš būčiau Dievas, ji Dievienė, o mūsų vaikai — Dieviukai!

— Pareik namo, pikštelk į duris, kad pati išgirstų ir tris kartus, kaip šuo, sulok — ir tuomet tu liksi Dievas, tavo pati — Dievienė, o vaikai — Dieviukai, — tarė Senelis.

Parėjęs žmogus namo, taip padarė — ir tuo pat metu jis pavirto šuniu, jo pati — kale, o vaikai — šuniukais. (Užrašė B. Zabarauskaitė, pasakė J. Ūsonienė, 30 mt. amžiaus, Ukmergėje).