Išsaugota šaltinio rašyba ir tarmė.
Senų senovėje žmonės nemokėjo dar namų statyti. Jie gyvendavo žagarų ir lentų būdelėse, kurių daug apie vieną vietą sustatydavo. Jie tingėdavo ir maisto eiti pasiieškoti, todel visados būdavo pusiau alkani.
Vieną kartą į tokią jų sodybą atėjo Senelis elgeta. Niekas jam nieko nedavė, nes nė vienas nieko neturėjo, patys buvo išalkę. Tuomet Senelis ir sako jiems:
— Aš jums paaiškinsiu, kaip reikia namai statyti! — Ir paaiškino jiems, kaip reikia namai statyti.
Bet kai kurie pradėjo iš jo juoktis ir vienas jų dar tarė:
— Ką? — sako jis. — Statyti tokius namus, tiek darbo, tiek laiko! Geriau tose būdelėse baigti savo gyvenimą! — taip jis kalbėjo — ir daugumas jam pritarė.
Tuomet Senelis tarė:
— Kas nenori manęs klausyti, tai tegul pavirsta šunimi ir tegu savo gyvenimą praleidžia tokiose būdelėse!
Ir visi tie, kurie nenorėjo namų statyti, pavirto šunimis. Kiti gi pasistatė namus ir, sugaudę šunis, pririšo juos prie būdelių, kad jie na-- mus jiems saugotų.
Todel dabar šunys, pamatę elgetą ar taip kokį senelį, taip loja ir“ vis nori jam įkąsti. (Užrašė V. Ragėnas, Ukmergėje).
Šaltinis ir teksto kilmė
- Leidinys
- Mūsų tautosaka. T. 9 (1935), 1935-01-01T00:00:00Z, Nr. 309
- Skaitmeninė kopija
- Internet Archive
- Licencija
- Public Domain Mark 1.0
