Išsaugota šaltinio rašyba ir tarmė.
Dievas sutvėrė visus gyvulius ir paukščius ir davė jiems visiems akis. Tik žuvims ir visiems kitiems, kurie vandeny gyvena, iš pradžios Dievas akių nedavė, nes manė, kad jiems vandeny akys bus nereikalingos. Bet, kai pamatė, kad nieko iš to nėra, sumanė ir jiems akis duoti. Prisidirbęs iš stiklo daug akių, pradėjo dalinti kožnam po dvi: kam didesnes, kam mažesnes. Dalina, dalina, visiems padalinęs, norėjo eit namo. Tik iš kažin kur atsirado vėžys ir pradėjo smarkiai rėkt, kad jam akių neteko. Dievas jį nutildė ir liepė palaukt. Vėžys apsiėmė laukt, tik už palaukimą jis manė gaut dideles ir gražias akis. Rytojaus dieną atėjo Dievas jam akių įdėti. Vėžys iš tolo pradėjo rėkti:
— Ar dideles akis atnešei? Mat, aš laukiau! Dievas nusijuokė ir sako:
— Esi mažutis gyvuliukas ir nori turėt dideles akis. Užteks ir mažų!
— Kad taip, — atkirto vėžys, — tai aš nenoriu! Kišk subinėn tokias akis! — Dievas paėmė dėl juokų ir įkišo jam subinėn tas akis, užtat jis ir dabar atpakaliom plaukioja.
Žmonės ir dabar sako: „Eina atpakaliom, kaip vėžys“. (Užrašė P. Kisielis, pasakė J. Žlejis, pė 60 mt. amžiaus, Užuraisčių km., Pagirių vl.).
Šaltinis ir teksto kilmė
- Leidinys
- Mūsų tautosaka. T. 9 (1935), 1935-01-01T00:00:00Z, Nr. 31
- Skaitmeninė kopija
- Internet Archive
- Licencija
- Public Domain Mark 1.0
