Žmona pragare

Kitą kartą gyveno ūkininkas, kuris buvo labai geras vargšams, o jo žmona — labai negera. Ūkininkas, kai jo žmona nematydavo, duodavo vargšams ką tik galėdamas, bet jei jo žmona pamatydavo savo vyrą taip darant, tai išbardavo jį įvairiais žodžiais.

Vieną kartą to vyro žmona ravėjo darže svogūnus ir beravėdama tris jų laiškus išrovė. Atėjo elgeta ir ėmė prašyti jos tų trijų svogūno laiškų, bet ji tų laiškų jam nedavė ir dar išvarė jį iš daržo.

Elgeta išeidamas dar vis prašė tų trijų svogūnų. Tuomet šeimininkė supykusi atidavė jam juos ir liepė greitai eiti iš daržo. Nuo to laiko ji daugiau nė vienam pavargėliui nieko neduodavo.

Ta moteris po kiek laiko mirė ir nuėjo į pragarą, ir jos vyras nieko nežinojo, kur jo žmona. Po kiek laiko numirė ir vyras. Jį Dievas pasiėmė į dangų, leido jam visur vaikščioti, žiūrinėti, bet tik vienas duris uždraudė darinėti.

Vieną sykį Dievas išvažiavo, o tas žmogus pasiliko danguje. Jis visur žiūrinėjo, visur ėjo, bet jam vis rūpėjo pasižiūrėti ir tenai, kur Dievas uždraudė duris darinėti. Neiškentęs ėmė jis ir atidarė to kambario duris. Kai tik atidarė jis tas duris, tai baisiausiai persigando, nes pamatė, kad jo žmona dega baisioje ugnyje. Senelis persigando, greičiausiai uždarė duris ir nuėjo tolyn.

Po kiek laiko parvažiavo Dievas ir klausia to žmogaus, kodel jis toks nuliūdęs, bet jis tylėjo.

— Ar nebuvai tu ten, kur aš tau uždraudžiau? — klausia jį Dievas.

Iš karto žmogus norėjo neprisipažinti, bet paskui prisipažino, kad buvo. Tuomet Dievas ėmė jį klausinėti, ką jis ten matė. Žmogus prisipažino, kad jis matė savo žmoną, ugnyje degančią. Puolė Dievui po kojomis ir ėmė prašyti:

— Dieve, ar negalėtum Tu mano žmonos išgelbėti?

— Jos visa pašalpa, tai tie trys svogūnai! Jei ją išgelbėsi, tai tik su trimis svogūnais, o jei ne, tai turės per amžius degti ugnyje. Galėsi ją tik tris kartus gelbėti! — tarė Dievas.

Tuomet vyras įkišo vieną svogūno laišką į pragaro ugnį — tuojau jo žmona griebėsi už jo, o paskui ją ir daugybė dvasių norėjo išsigelbėti. Bet kai ji pasipurtė, tai nugramzdėjo dar giliau. Antrą kartą tas vyras vėl ėmė ją tokiu pat būdu gelbėti, bet ji ir vėl dar giliau nugramzdėjo, Kai trečią kartą jis ją pabandė gelbėti, ji nugramzdėjo bedugnėn.

Žmogus ėmė labai verkti, kad negali savo žmonos išgelbėti. Tuomet Dievas ant jo labai supyko, kad jis žiūrėjo uždrauston vieton, išvarė jį iš dangaus ir pavertė vilku. Būdamas vilku jis gailėjosi dangaus. Tai taip ir priviso vilkų. (Užrašė A. Raudonikis, pasakė J. Raudonikis, 65 mt. amžiaus, Mackonių km., Kavarsko vl.).