Išsaugota šaltinio rašyba ir tarmė.
Kai Kristus vaikščiodavo su mokiniais po pasaulį ir mokydavo žmones, Jis daug padarydavo visokių stebuklų. Vieną kartą užėjo Jis, eidamas per žydų žemę, į didelį miestą. Tame mieste buvo keliamos didelės karaliaus dukters vestuvės. Nuėjo Kristus ir ten, ir nuėjęs pamatė, kad žmonės pasigėrę labai mušasi ir pešasi tarp savęs. Kristus norėjo juos sudrausti, bet jie neklausė. Kiek palukėjęs, Kristus vėl
juos subarė, bet jie ir vėl neklausė. Tuomet prie Kristaus priėjo šv. Petras ir sako:
— Mokytojau, kodel tu nesudraudi tų žmonių, kad jie taip mušasi!?
— Aš jau juos kelis kartus sudraudžiau, bet jie neklauso manęs! — atsakė Kristus.
— Tai nubausk juos, Viešpatie, nes jie gali mirtinai užsimušti.
Kristus, dar truputį palukėjęs, ėmė ir pavertė juos vilkais, kurie paskum išlakstė į miškus.
Iš to ir pasidarė vilkai. (Užrašė J. Krūminaitė, pasakė V. Krūminaitė, Pabaisko m.).
Šaltinis ir teksto kilmė
- Leidinys
- Mūsų tautosaka. T. 9 (1935), 1935-01-01T00:00:00Z, Nr. 328
- Skaitmeninė kopija
- Internet Archive
- Licencija
- Public Domain Mark 1.0
