Išsaugota šaltinio rašyba ir tarmė.
Kitą kartą ėjo Senelis bemokydamas žmones. Pamatė jis beariantį vyrą, kuris per visus laukus vieną vagą varė, o paskui nešė dyką arklą vėl nuo galo pradėti. Pamokė Senelis tą žmogų kaip reikia arti ir, beeidamas toliau, pamatė beaudžiančią tvoroj audėją, kurios gijos buvo išnarpliotos po tvorą. Senelis pamokė ją įsitaisyti stakles ir nuėjo toliau. Po metų tas pats Senelis vėl ėjo tuo pačiu keliu ir, pamatęs gražiai audžiančią audėją, paklausė ją:
— Kas tave, dukryte, taip gražiai austi išmokė?
— Buvo kitados atėjęs pas mus toks Senelis, tai jis mane ir išmokė, — atsakė audėja.
Paskum Senelis rado lauke ariantį artoją ir paklausė:
Vaikeli, kas tave taip gražiai arti išmokė?
— O kas gi mane išmokys? Pats išmokau! — atsakė artojas!
"Tuomet Senelis pasakė kelis žodžius — ir artojas pavirto vilku. (Užrašė A. Grigonis, Varžų km., Taujėnų vl.).
Šaltinis ir teksto kilmė
- Leidinys
- Mūsų tautosaka. T. 9 (1935), 1935-01-01T00:00:00Z, Nr. 329
- Skaitmeninė kopija
- Internet Archive
- Licencija
- Public Domain Mark 1.0
