Dievas ir pikta žmona

Kitą kartą vaikščiojo po pasaulį Dievas, kuris buvo labai paprastai apsivilkęs ir prašinėdavo išmaldos. Tiems, kurie jam neduodavo išmaldos, jis sakydavo:

— Neduodate man, tai ir jums, kai seni būsite, kiti neduos! Gal reikės eit išmaldos prašyti, bet maža ką gausite, o gal dar mažiau, negu aš!

Vieną kartą ėjo Dievas, pasivertęs elgeta, ir visur prašė, kad Jam ką nors duotų. Visi žmonės Jį priiminėjo kaip pažįstamą ir svetį. Taip Dievas užėjo į vieną trobą, kurioj gyveno gana turtingi žmonės. Tų namų šeimininkė buvo labai pikta ir godi, o jos vyras buvo geras ir pavargėliams nieko nesigailėjo, nors nekiek gero tegalėjo padaryti, turėdamas tokią pikčiurną žmoną. Kaip ir visur, taip ir pas juos Dievas

paprašė ką nors Jam duoti, bet moteris supyko ir pradėjo rėkti, sakydama:

— Aš pati alkana, neturiu ko valgyti, o dar visokias valkatas maitinsiu.

Pamačiusi, kad jos vyras nori atpiauti duonos riekelę, ji atėmė ir duoną, o elgetai liepė eiti laukan. Pastovėjo Dievas, palingavo galva ir išėjo iš grįčios su vyru, sakydamas:

— Tavo žmona del jos piktumo ir godumo neverta būti žmogum. Jai daugiau su žvėrimis, negu su žmonėmis, pritiks gyventi! — Tai pasakęs, Dievas pranyko.

Vyras labai persigando, pamatęs, kad su nepaprasta elgeta kalbėjo, nes pajuto, kad neveltui elgeta taip kalbėjo. Pasiskubino jis grįžti namo. Vos tik duris jis atidarė — ir iš išgąsčio visas sustyro: prieš jį toje pačioje vietoje, kurioje paliko jis savo žmoną, stovėjo pilka, baisi, plona ir dantimis iš bado kalenanti vilkė. Pamačiusi vyrą, ji puolė pro langą ir išbėgo į mišką. (Užrašė E. Maskaliūnaitis, Ukmergėje).