Dievas ir vilkai

Kitą kartą Dievas, pasivertęs pavargusiu seneliu, vaikščiojo po pasaulį ir mokė žmones įvairių darbų. Vieną kartą užėjo Dievas Senelis į kaimą ir rado daug vyrų, susėdusių ir renkančių iš varpų grūdus. Senelis, priėjęs prie vyrų, pasakė, kad taip rinkti grūdus yra sunku ir užima daug laiko.

— Tai kaip mums reikia rinkti? — paklausė vyrai.

— Paimkite vieną ilgą lazdą, o antrą trumputę, tik storesnę. Paskiau abi lazdas suriškite taip, kad trumpoji lazda laisvai kabėtų. Paskiau, paėmę už ilgosios lazdos galo ir javus ant švarios žemės pakloję, muškite ja varpas. Po kiek laiko pastebėsite ant Žemės visus grūdus išlindusius iš varpų!

Bet vyrai, tai išgirdę, pradėjo šaukti:

— Ką, — sako jie, — mes sudaužysime grūdus ir neturėsime duonos. Išvarykime tą senį! — ir puolė visi Senelį.

Bet kas atsitiko? Tie visi vyrai, kurie norėjo išvaryti Senelį, pavirto vilkais ir išlakstė po miškus.

Tuomet kiti, tai pamatę, suprato, kad tas Senelis buvo Dievas, ir, pasidirbę tokius pagalius, kokius jiems Senelis liepė pasidirbti, iškūlė visus javus.

Vilkai gi susirinko į vieną krūvą ir susitarė tą Senelį sudraskyti.

Todel ir dabar vilkai dažnai užpuola kur ant lauko ar miške kokį senelį elgetą ir dažnai jį sudrasko, manydami, kad tai yra tas pats Senelis, kuris juos pavertė vilkais. (Užrašė V. Ragėnas, pasakė A. Ungurys, Ukmergės m.).