Išsaugota šaltinio rašyba ir tarmė.
Kitą kartą gyveno karalius, kuris turėjo du sūnus. Išėjo tie jo sūnūs į mišką pasivaikščioti, ir sutiko apdriskusį, išalkusį senelį. Tas senelis buvo Dievas. Sutiktas Senelis paprašė vieną brolį, kad Jam duotų duonos, bet šis šiurkščiai atsakė:
— Eik, pats užsidirbk — ir turėsi ko valgyti!
— Jeigu tu toks negeras, tai tu pavirsi dabar vilku! — tarė jam Senelis.
Kai tik tas Senelis taip pasakė, tai pirmasai brolis ir pavirto vilku. Prašo Senelis kitą brolį, kad Jam duotų valgyti.
— Tu esi dar nelabai senas, gali užsidirbti — ir turėsi ko valgyti! — atsakė antrasai brolis.
Tuomet Senelis ir jį pavertė vilku, ir tas vilkas nubėgo į mišką.
Paskum Senelis, beeidamas mišku, sutiko mergaitę, kuri nešė tėvui valgyti. Senelis ir ją paprašė duonos. Mergaitė paėmė duonos ir davė Seneliui. Senelis ją palaimino, ir ji nuėjo toliau į mišką.
Beeidama mišku mergaitė sutiko du vllaas, kurie prakalbėjo žmonių kalba:
— Eik tu pas tą Senelį ir paprašyk, kad jis mums mūsų kaltę dovanotų ir kad mes taptumėm vėl žmonėmis!
Mergaitė taip ir padarė. Senelis dovanojo tiems žmonėms jų kaltę — ir jie tapo vėl žmonėmis. Paskui jie grįžo namo, atsikvietė tą mergaitę ir nuo to laiko buvo geri, daug gero žmonėms padarė. (Užrašyta Vilkaviškyje).
Šaltinis ir teksto kilmė
- Leidinys
- Mūsų tautosaka. T. 9 (1935), 1935-01-01T00:00:00Z, Nr. 334
- Skaitmeninė kopija
- Internet Archive
- Licencija
- Public Domain Mark 1.0
