Dievas ir žmogaus amžius

Dievas, sutvėręs pasaulį, teikė kiekvienam gyvuliui gyvenimo amžių. Pirmiausia pasišaukė Jis žmogų ir tarė:

— Tu gyvensi 25 metus! i

— O Viešpatie, tiek mažai! — sušuko žmogus.

Dievas jam nieko neatsakė, o pasišaukė arklį ir sako, kad jis gyvens 50 metų ir dirbs žmogui sunkiausius darbus. Arklys persigandęs pradėjo prašyti "8 kad jo amžių sutrumpintų. Išgirdęs žmogus tai,

pradėjo prašyti Viešpatį, kad jam geriau suteiktų dar 25 arklio metus. Dievas taip ir padarė: arklys gyvena 25 metus, o žmogus jau — 50 mt.

Pasišaukė Dievas šunį ir suteikė jam gyventi 30 metų, loti ką pamatys ir žmogaus klausyti. Šuo labai išsigando ir pradėjo prašyti, kad Dievas jo metus sumažintų. Pastebėjo tai žmogus ir ėmė prašyti, kad jam Viešpats pridėtų dar 25 šuns metus. Dievas taip ir padarė: šuniui liko gyventi 5 mt., o žmogui 75 mt., bet jis vis dar nepasitenkino.

Pasišaukė Dievas bezdžionę ir teikė jai 30 metų, sakydamas, kad į ją rodys visi pirštais ir tyčiosis iš jos. Labai nusigando bezdžionė, o žmogus, tai pastebėjęs, pradėjo prašyti Dievą, kad jam suteiktų dar 25 bezdžionės metus. Dievas vėl paklausė žmogaus — ir suteikė jam dar 25 metus, nuo bezdžionės atimtus. Dabar tiktai, turėdamas 100 mt. amžių, žmogus pasitenkino. Taip dabar žmogus iki 25 metų amžiaus, rankas į kišenes susikišęs, kepurę ant galvos šono užsidėjęs, tik ir vaikšto. Po 25 metų jis sulaukia 25 arklio metus. Tuomet žmogelis veda ir susilaukia vaikų, kuriuos reikia maitinti, tad vargšas žmogus dirba sušilęs, kaip arklys, ištisus 25 metus. Po tų arklio metų susilaukia dar 25 šuns metų. Po tų šuns metų jis labai nusivaro ir pavargsta, todel, nebegalėdamas pats dirbti, įsakinėja vaikams, bet vaikai neklauso jo, kad ir daro ką, vis negerai. Taip vargšas žmogelis kalba, kaip tas šunytis mėnesienoje loja. Matai, tie 25 metai — tai šunies metai. '

Po šunies metų žmogus visai pasensta, pailsta ir sėdi per dienas ant krosnies, o jo anūkai juokiasi iš jo ir pirštais rodo, kad jų senelis susirietęs, kaip bezdžionė, tupi ant krosnies. Pagaliau, baigiasi ir bezdžionės metai, ir vargšas senelis, baigęs savo amželį, miršta. (Užrašė J. Tušys, Panevėžyje).