Dievas ir žmogus

Ilgą laiką Dievas nepaskyrė nei žmonėms, nei gyvuliams, kiek kuriam gyventi. Po kiek laiko Dievas davė žmogui 10 metų gyventi.

Pagalvojo Dievas, kas žmogui bus reikalingiausia šiame pasauly ir suprato, kad — arklys. Nuėjo Dievas pas arklį ir pasakė jam, kad su juo Žmogus daugiausia dirbs ir kad jam duoda 50 metų gyventi.

Arklys pasisakė Dievui, kad jam sunku bus tiek daug metų atvargti, ir prašė Dievą, kad tik 30 metų leistų jam gyventi. Dievas sutiko ir nuėjo pas karvę.

Karvei Dievas davė 40 metų, bet karvė prašė taip pat pamažinti jos amžių, nes ir ji pabijojo tiek daug vargti, jei ant jos visi turės valią. Dievas tuomet davė karvei 30 metų. Karvei ir to buvo perdaug, ir ji vis prašė sumažinti. Galų gale Dievas paskyrė jai 27 metus gyventi ir nuėjo pas visus kitus gyvulius, o taip pat ir paukščius, skirdamas jiems metus sulig reikalu žmogui tarnauti.

Kai jau visus gyvulius ir paukščius Dievas aplankė, Jam pasirodė, kad Jis dar kažką yra užmiršęs. Pradėjo skaičiuoti — ir atsiminė, kad Jis pas kiaulę dar nėra buvęs. Žmogus, pasilikęs namie, galvojo apie savo gyvenimą, ir sumanė eiti pas gyvulius pasiklausti, ar daug jiems Dievas amžiaus paskyrė. Nuėjo žmogus pas arklį ir paklausė, kiek metų jam Dievas davė gyventi. Arklys pasakė, kad jam buvo siūlyta 50, bet jis paprašė tik 30 metų. Tada žmogus susijaudino ir nuėjo pas karvę, manydamas rasti ten Dievą, ir prašyti pridėti jam metų. Bet, nuėjęs pas karvę, Dievo nerado. Klausė karvę, kiek ji gyvensianti. Karvė atsakė, kad jai Dievas pasiūlė 40 metų, bet ji paprašė, kad jai paliktų tik 27 metus. Taip žmogus vaikščiojo pas gyvulius ir paukščius, bet vis Dievo nerado. Pradėjo jis klausti, kur yra Dievas, ir jam pasakė, kad pas kiaulę nuėjo. Nuėjo žmogus pas kiaulę — ir randa ten Dievą su kiaule besiderant. Dievas siūlo kiaulei 84 metus, kiaulė Dievui sako, kad tuomet Jo žmonės jos mėsos tegalės sulaukti tiktai po keturių kartų, taigi tiktai penktoji karta galėsianti jos mėsos valgyti. Tuomet Dievas atsakė jai, jei jinai norinti, kad kiekvienas žmogus jos mėsos sulauktų, tai galės ją piauti už metų ir dargi nesulaukus metų. Kiaulė prašė Dievą, kad jai nors tiek, kiek žmogus gyvena, paskirtų gyventi.

Tuo laiku, kai kiaulė prašė Dievą, ir žmogus pradėjo Jį prašyti pailginti jam, žmogui, gyvenimą. Dievas liepė nutilti, kol Jis susikalbės su kiaule, bet žmogus neiškentė ir pasakė, kad kiaulė tegul gyvena kiek tiktai ji norės, nes tokios biaurybės žmogus nevalgysiąs. Supyko Dievas ant žmogaus ir pasakė, kad Jo įstatymais jis nevalgysiąs mėsos; tą galėsią padaryti tiktai kitos kartos žmonės.

Baigęs su kiaule derybas, derėjosi Dievas su žmogumi. Pridėjo Dievas prie 10 metų žmogui avelės 5 metus, ir dar žmogui maža. Pridėjo Dievas jam dar kalakuto 5 metus, ir vis žmogui maža. Pridėjo 20 metų arklio, ir dar maža. Turėjo tokiu būdu žmogus jau 40 metų, ir dar prašė Dievą daugiau. Pridėjo Dievas dar ir karvės 10 metų, bet žinogui vis maža. Pridėjo dar ožio 20 metų. Vadinas, jau 70 metų. Tuomet žmogus tarė:

— Norėčiau dar Dievulį prašyti pridėti daugiau, bet bijau, kad Dievulis nesupyktum, nes dabar nesimato, ar Dievulis pyksta ar ne, ar susiraukęs ar juokiasi!

Supyko Dievas ir pasakė, kad Jis žmogui prideda dar 30 bezdžionės metų, ir kad nuo 70 metų amžiaus žmogus būsiąs, kaip bezdžionė barzda apaugęs, negalėsiąs nieko dirbti ir vos bevaikščiosiąs.

Todel žydai ir neskuta barzdos ne tik nuo 70 metų, bet ir nuo jaunųjų dienų. (Užrašė St. Valentinavičius, Vaišvilčių Ikm., Naujamiesčio vl.).