Dievas ir žmogus ledo trobelėje

Senovėje žmonės žinojo, kada mirs. Vieną kartą Dievas, apsirengęs seneliu, sumanė eiti pasivaikščioti, pažiūrėti ką veikia žmonės. Eina keliu ir mato: žmogus, pasistatęs iš ledo trobelę, kurena joj ugnį ir patsai šildosi, o trobelė tirpsta.

— Žmogau, ką darai? Trobelė sutirps, ir visas tavo darbas neis veltui.

— Tegu tirpsta, — sako žmogus, — visvien neilgai gyvensiu. Kam man reikalingi tie namai. Tik šalsiu be reikalo, kol pastatys.

— O vaikai, kur jie gyvens? — vėl klausia Senelis.

— Vaikai gali patys pasirūpinti, o man kas! — atšovė žmogus.

Dievas už tokį atsakymą supyko ir tam žmogui pasakė:

— Už tai, kad tu rūpinies tik savimi, nuo šios dienos nežinosi, kada mirsi, — tarė Dievas ir išnyko. (Užrašė R. Drazdavičius, pasakė J. Vitkauskas, Kėdainiai).