Senis Kindikis

Senų senovėje gyveno Lietuvoje senis Kindikis. Jis turėjo sūnų ir sūnaus sūnų. Tuo metu Lietuvoje viešpatavo įstatymai, kurie rodė, jog kiekvienas senelis, sulaukęs šimto metų amžiaus, turi būti išvežamas į mišką, kur jį žvėrys sudraskydavo. Kai senis Kindikis sulaukė šimto metų, sūnus paėmė rogutes, įsodino senelį ir veža į mišką. Kartu išėjo ir senelio anūkas, devynių metų vaikutis. Atvežė sūnus savo tėvą į mišką, paleido jį ir norėjo grįžti atgal, bet jo sūnus ir sako jam:

— Tėte, nepalik rogučių! Juk ir man reikės tamstą vežti į mišką, Iš.kur aš gausiu tuomet rogutes?

Tėvui pagailo savo tėvo Kindikio, ir jis parsivežė jį atgal į namus. Parvežęs tėvą namo, paslėpė jį kambary, kur niekas neužeidavo, nes bijojo, kad karalius nesužinotų ir nenubaustų už nesilaikymą įstatymų. Kaimynams gi paskelbė, kad tėvą Kindikį miške palikęs.

Po kiek laiko užėjo blogi metai. Daug numirė žmonių iš bado. Badas pasiekė ir Kindikio šeimą. Pasišaukė senis Kindikis sūnų ir sako:

— Nudraskyk stogo šiaudus, iškulk varpas ir pasėk gautuosius pelus. Iš tų pėlų išaugs puikūs rugiai — ir turėsime duonos!

Kartą važiavo karalius ir pamatė Kindikio sūnų besėjant pelus. Karalius sustabdė vežimą, pasišaukė sėjėją ir klausia:

— Žmogau, ką tu čia sėji? Man rodos, kad tai yra pelai.

— Šviesiausias karaliau, dovanok man! — tarė žmogus. — Aš turiu paslėpęs šimto metų tėvą, kurio nenorėjau miške palikti ir parsivežiau namo. Jis man liepė sėti pelus, nes iš jų išaugsią puikūs rugiai su svyruojančiom varpom!

„—-.Parodyk man savo tėvą! — atsakė karalius.

Kai sūnus atvedė senį Kindikį, karalius apžiūrėjo jį ir klausia:

— Pasakyk man, kada aš mirsiu? Juk tu daug žinai, jei sakai, kad iš pelų išaugs rugiai.

—- Šviesiausias karaliau, tamsta mirsi Kūčių vakarą! — drąsiai atsakė senis Kindikis.

Karalius nusijuokė ir nieko netaręs nuvažiavo.

Atėjo rugiapiūtė. Rugiai išaugo gana gražūs. Varpos pribrendusios lingavo. Kindikio sūnus piovė rugius ir džiaugės geru derliumi. Kindikis vaikščiojo paežiais ir staiga pamatė atvažiuojantį karalių. Susijaudinęs puolė po kojom karaliui ir prašė, kad ir šį kartą jo nebartų už perilgą gyvenimą. Bet karalius, pamatęs tokius gražius rugius, pats labai nustebo. Jam baisu pasidarė, nes prisiminė Kūčių vakarą. Jei iš pelų rugiai išaugo, tai senelis daug žino ir man teisybę sakė, — pamanė karalius ir ėmė maldauti senelį, kad pasakytų išsigelbėjimo būdą.

— Turėsi eiti vogti, — atsakė senis Kindikis.

Karalius parvažiavo namo ir ėmė galvoti, kaip jis turės eiti vogti. Sumanė persirengti vagies rūbais ir, nuėjus į savo dvarą, ką nors pavogti. Išėjęs sutiko kitą vagį, kuris jo nepažino ir pavadino eiti kartu. Taip beeidami gatve, jie nutarė užeiti į gubernatoriaus rūmus, nes ten daug aukso buvo.

Tautosaka. 10 145

Kai priėjo prie gubernatoriaus rūmų, jau vidurnaktis buvo. Priėję pamatė trečiame aukšte šviesą. Vagis išsiėmė geležinius nagus ir sako:

— Reikia lipti pažiūrėti.

Karalius atsakė, kad jis neturįs geležinių nagų. Tuomet vagis supykęs sako karaliui:

— Tu, tur būti, esi mulkis, kad neturi vagies įrankių! Aš tavim negaliu pasitikėti!

Bet karalius aiškino, kaip įmanydamas, kad jis esąs tikras vagis. Pagaliau, vagis sutiko ir užlipo pažiūrėti, kas ten yra, Užlipęs pamatė, kad gubernatorius tariasi su savo tarnais nužudyti karalių.

— Kūčiose pakviesime karalių į balių ir paduosime jam nuodų taurę išgerti, — sako gubernatorius.

Pavaldiniai su tuo sutiko.

Vagis nulipęs pasakė ką girdėjo karaliui.

Karalius nudžiugo, tai išgirdęs. Jis dabar pasidarė drąsesnis. Kai gubernatoriaus rūmuose užgeso šviesa, vagys įlindo į rūmus ir pavogė daug pinigų. Paskui nuėjo į mišką, kur buvo vagies namelis, pasidalino pinigus ir, draugiškai vienas kitam ranką paspaudę, išsiskyrė. Karalius beeidamas kreida paženklino tvorą, kuri tęsėsi pagal kelią.

Kai atėjo Kūčios, gubernatorius pasikvietė karalių į vaišes. Karalius nuvažiavo su didele kariuomene. Gubernatorius pripylė taures vyno ir, sveikindamas karalių, paprašė išgerti jam skirtą taurę.

Karalius paėmė taurę, padavė gubernatoriui ir sako:

— Išgerk, šviesusis gubernatoriau, mano taurę, o aš išgersiu tavo.

Gubernatorius, nerasdamas kitos išeities, išgėrė. Išgėręs tuoj krito ant žemės negyvas. Dabar karalius įsakė kareiviams iškapoti visus gubernatoriaus pavaldinius ir linksmas sugrįžo namo. Pagrįžęs įsakė kareiviams, kad jotų į mišką ir suimtų vagį, kuris gyvena vienoje trobelėje. Joti reikia pagal tvorą, kuri pažymėta kreida.

Kareiviai greitai parvedė į karaliaus rūmus vagį. Vagis, pamatęs karalių, puolė po kojom ir prašė pasigailėjimo, nes manė, kad jį už vagystę čia atvedė. Karalius liepė vagį nuprausti ir atvesti į jo kambarį. Kai vagis įėjo į karaliaus kambarį, šis ištraukė iš palovės maišiuką su pinigais ir sako:

— Na, drauge, ar atsimeni, kai mudu ėjome vogti. Per tavo drąsą aš išlikau gyvas. Todel dabar gyvensi su manim iki mirties!

Vagis, išgirdęs tokius žodžius, buvo labai patenkintas.

Po to karalius nusiuntė seniui Kindikiui dovanų ir išleido įsakymą, kuriuo suteikė Lietuvos žmonėms laisvę gyventi iki savo mirties. Ir tai atsitiko per Kindikio išmintį. (Užrašė Br. Minelga, pasakė P. Minelgienė, 48 mt. amžiaus, Padargupių km., Ariogalos vl.).