Dievas ir artojas

Kitą kartą Dievas, pasivertęs seneliu, vaikščiojo po žemę ir rado lauke žmogų, kuris per visą lauką arė vieną vagą, o paskum arklu nešinas vėl grįždavo nuo pat vagos galo. Senelis išmokė artoją tinkamai su arklu apsieiti. Padėkojo artojas už tai Seneliui, ir šis nuėjo savo keliu.

Becidamas rado jis vieną mergelę, beaudžiančią tvoroje. Senelis ją pamokė gražiai siūlus suverpti, suriesti, išausti, ir išėjo. Po kurio laiko užėjo Senelis vėl pas tą patį artoją ir klausia:

— Aną dieną buvo kažin koks senelis, dėkui jam, tai mane išmokė taip gražiai arti, — atsakė artojas.

— Dirbsi ir turėsi poilsį, — tarė jam Senelis.

Paskum užėjo Senelis pas mergaitę, rado ją beaudžiančią ir paklausė:

— Kas tave išmokė taip gražiai austi?

— Kas mane galėjo išmokyti! Aš pati išmokau! — atsakė mergaitė.

Senelis susirūstino ir tarė:

— Dirbsi ir neturėsi poilsio! (Užrašė J. Tvarijanavičius, Baisogalos ap.).