Išsaugota šaltinio rašyba ir tarmė.
Kartą vaikščiojo po žemę Dievas Senelis ir rado nemokantį arti vyrą. Jis pamokė jį, kaip reikia arti, ir nuėjo. Toliau beeidamas rado Jis moteriškę, tvoroje siūlus benarpliojančią. Jis pamokė ir ją, kaip reikia austi, ir nuėjo.
Po kiek laiko vėl ėjo tas pats Senelis. Radęs gražiai ariantį vyrą, paklausė:
— Kas tave išmokė taip gražiai arti?
— Kitą kartą ėjo toks senelis, tai jis mane ir pamokė, kaip reikia arti, — atsakė artojas.
— Dirbsi, vaikeli, bet padirbėjęs galėsi pasilsėti, — tarė Dievas.
Todel dabar vyrai, padirbėję, gauna poilsio.
Toliau beeidamas Dievas rado moteriškę, gražiai beaudžiančią.
— Kas tave taip gražiai išmokė austi? — klausia Dievas.
— Ogi kas mane mokys! Pati išmokau! — pasigyrė mergaitė.
— Tu dirbsi ir niekad poilsio neturėsi! — tarė supykęs Dievas.
Todel dabar mergos dirba — ir niekad darbo nepabaigia. (Užrašė V. Vingilis, Būdežerių km., Vilkaviškio vl.).
Šaltinis ir teksto kilmė
- Leidinys
- Mūsų tautosaka. T. 9 (1935), 1935-01-01T00:00:00Z, Nr. 360
- Skaitmeninė kopija
- Internet Archive
- Licencija
- Public Domain Mark 1.0
