Išsaugota šaltinio rašyba ir tarmė.
Seniau Dievas, pasivertęs seneliu, ėjo per svietą. Vieną kartą eidamas žiūri ir mato žmogų ariant lauką.
— Padėk Dieve! — sako jam Dievas.
— Dėkui!
— Ką čia sėsi?
Žmogus atsakė, kad jis sės kviečius. Tada Dievas Senelis ir sako:
— Žemė gera, gerai išdirbta! Kad duos Dievas, tai augs!
— Tokioj žemėj kviečiai gerai augs ir be Dievo! — lyg supykęs atsakė Žmogus.
Dievas Senelis nuėjo toliau. Becidamas pamatė Jis pagal mišką ariant kitą Žmogelį. Žemė, kur tas žmogelis arė, buvo labai prasta: vieni kelmai, akmenys, toksai slėnis.
— Padėk Dieve! — sako artojui Dievas Senelis.
— Dėkui! — atsakė žmogelis.
Paskui Dievas Senelis ir sako:
— Žemė prasta, bet kad duotų Dievas, gal kas ir užaugtų!
Žmogelis atsiduso ir sako:
— Išarsiu, pasėsiu kviečius, jei Dievas duos, gal ir augs!
Ir Dievas Senelis nuėjo toliau.
Kai tik tas žmogelis pasėjo kviečius, už kelių dienų visi gražiai sudygo, o ateinančiais metais jis turėjo labai gražių kviečių. Džiaugėsi žmogelis ir dėkojo Dievui už gerą derlių. O tam žmogui, katras sakė, kad ir be Dievo jam augs, teužaugo vienos smilgos ir dirsės. Tada jis suprato, kad, jei Dievas nepadeda žmogui, nieko gero nebūna. (Užrašė St. Levickaitė, pasakė M. Salučkienė, 40 mt. amžiaus, skaityti ir rašyti moka. Vizorių km., Daujėnų vl.; girdėjo iš P. Gaigalo 75 mt. amžiaus).
Šaltinis ir teksto kilmė
- Leidinys
- Mūsų tautosaka. T. 9 (1935), 1935-01-01T00:00:00Z, Nr. 365
- Skaitmeninė kopija
- Internet Archive
- Licencija
- Public Domain Mark 1.0
