Išsaugota šaltinio rašyba ir tarmė.
Vieną kartą Dievas, pasivertęs senuku, vaikščiojo po žemę ir žiūrėjo, ką daro žmonės. Eidamas | žmogų, ariantį dirvą, ir
tarė jam: — Dieve, padėk! — Dėkui! — atsakė artojas. — Gera žemelė! Jei Dievas duos, turėsi javų, — sako Senelis. — Tokioje dirvoje ir be Dievo davimo užaugs! — atsakė artojas.
Senelis nieko neatsakė, tik palingavo galva ir nuėjo tiesiai per lauką. Kiek paėjęs, pamatė kitą artoją, blogą dirvą beariantį, ir tarė:
— Kas čia tau, žmogeli, tokioje blogoje žemėje augs!
— Jei Dievas duos, tai užtektinai užaugs, ir duonai ir putrai! — atsakė artojas.
Senukas nuėjo savo keliu.
Rudenį pirmojo artojo javų visai nieko nebuvo: tik pėdose, kurias įimynė Senelis, eidamas per dirvą, užaugo dideli javai. Antrojo artojo javai užaugo dideli ir gražūs, net iš dirvos linko. (Užrašė J. Stonytė, pasakė T. Stonienė 85 mt. amž., Kuršėnų vl.).
Šaltinis ir teksto kilmė
- Leidinys
- Mūsų tautosaka. T. 9 (1935), 1935-01-01T00:00:00Z, Nr. 368
- Skaitmeninė kopija
- Internet Archive
- Licencija
- Public Domain Mark 1.0
