Dievas ir ūkininkas

Kitą kartą gyveno turtingas ūkininkas. Jis sėjo rugius, ir tuomet pro šalį ėjo Dievas.

— Ką čia darai? — paklausė jį Dievas.

— Kas tau darbo, ką aš darau? — atsakė turtingas ūkininkas.

— Ar tu nieko nesėji? — vėl paklausė Dievas.

— Gi akmenis sėju!

— Gerai! Tegul bus akmenys! — tai taręs, Jis ir nuėjo.

Visiems žmonėms rugiai jau išdygo, o to ūkininko dar vis nedygsta. Jis nuėjo pas kaimynus ir sako:

— Gal kas mano lauką užbūrė.

Žmonės rugius jau nupiovė ir klojimuosna suvežė, o jo dar vis nebuvo išdygę. Nuėjo tuomet ūkininkas į lauką ir pradėjo žemę kapstyti. Gi žiūri — visur akmenys ir akmenys. Jis tuomet suprato, kad tai Dievo stebuklas.

Vieną kartą užėjo pas tą ūkininką elgeta ir paprašė duonos.

— Tave reikia užmušti, o ne duonos tau duoti! — atsakė ūkininkas elgeta pasivertusiam Dievui.

Taip rūsčiai ūkininko sutiktas Dievas tarė, kad ūkininką po metų ištiks nelaimė.

Visus metus tas ūkininkas gerai gyveno, o kai atėjo metų galas, tai taip ir atsitiko, kaip sakė elgeta: visi jo gyvuliai pastipo ir kluonas su javais sudegė.

Po kelių dienų negeri žmonės ir jo trobą padegė. Galų gale jis paliko toks elgeta, jog turėjo eiti per žmones ir prašyti išmaldos. (Užrašė A. Medišauskaitė, pasakė M. Linartienė, Užubalių km., Kavarsko vl.).